Tai net nebėra duoklė valdžiai. Kažkada verstas viešai rodyti savo pritarimą režimui, kad galėtų prasimaitinti ir toliau prekiauti savo krautuvėje, kad jo šeima ir artimieji nepatirtų teroro iš arti, šiandien kelia plakatą valdomas įpročio jėgos. Būtent tokį, atrodytų su politika mažai tesusijusį ir nereikšmingą veiksmą, Havelas įvardina kaip piliečių politinio bejėgiškumo požymį, visišką savojo „aš“ subordinaciją režimo užduotai rutinai. Kol visi gyvena šioje rutinoje, režimas išlieka, nors šviesaus rytojaus pažadais seniai niekas nebetiki. Režimas tokiu būdu pergyvena savosios ideologinės indoktrinacijos jėgą ir jos praradimą.
Kol Havelas rašė apie pertrūkį tarp tikrovės ir politinės galios konstruojamos iliuzijos, Vakaruose postmodernistai kalbėjo apie tikrovės nykimą ir likvidumą. Tikrovės nėra, ją konstruoja kalba, požiūriai, santykiai – kitaip tariant – ilgai konstruojant ir disciplinuojant kalbą, transformuojama pati tikrovė. Vakaruose veržtasi anapus tiesos, kuri dėl savo prievartinio pobūdžio kaip tik buvo siejama su tironija. Tačiau, būtent tironijos gniaužtuose atsidūrę žmonės suvokė milžinišką atotrūkį tarp propagandos pagalba formuojamos iliuzijos ir tikrovės, tarp valdžios postuluojamos kasdienybės prasmės ir radikaliai kitokio jos pojūčio. Rytų Europos pusėje kruopščiai disciplinuota kalba ir vieša veikla nesukūrė nei laimės, nei gerovės. Neturint šio suvokimo, jog esama atotrūkio tarp tiesos ir politinės galios konstruojamos iliuzijos, išsivadavimas būtų buvęs neįmanomas. Galią begaliai įgyja tik tuo momentu, kai orientuojasi ne pagal politinę ideologiją, bet pagal gyvenimo tikrovę.
Būtent šiame kontekste svarbi 1989 m. atmintis. Ji tapo naujuoju simboliu, vienijančiu piliečius, kovojančius prieš valdžios savivalę bei anti-demokratines jėgas nuo Prahos iki Honkongo. Anuomet žmones revoliucijai telkė suvokimas, jog anapus gražių pažadų apie išlaisvinimą ir gerovę, slypi teroras ir pavergimas. Tai įsipareigojimas tiesai, su visa iš to sekančia rizika. Atitinkamai, masinis nepasitenkinimas dabartimi, naujų, nesisteminių lyderių paieškos reflektuoja šią prarają tarp tikrovės ir retorikos – žmonės radikaliai atmeta tuos, kurie ilgą laiką gyveno iš įvairių politinių pažadų. Visgi abejose Europos pusėse, atrodo pamirštama, jog ir anti-sisteminiais save pristatančių politikų pažadai tegali būti nauji iliuzionistų triukai bandant pakirsti tikrovę – taip Europa tampa naująja, valstybes pavergiančia imperija, kalbama apie svetimųjų invazijas ar metamasi į įvairias sąmokslo teorijas.
2019 m. lapkričio 11 d. Atviros Lietuvos Fondo surengtoje diskusijoje, skirtoje paminėti ir persvarstyti 1989 m. reikšmę šiandienos politiniam tapatumui bei pilietiniam aktyvumui, diskusijos dalyviai sutarė, jog 1989 m. metai transformavo ne tik Vidurio ir Rytų Europą, bet tapo ypač reikšmingu įvykiu ir kartu iššūkiu Europai bei pasauliui ir tai yra kol kas mažai įvertinta, binarinį Vakarai versus Rytai naratyvą peržengianti atmintis.
Dažnai mūsų kartojama tezė apie Rytų integraciją į Vakarus, grįžimą į Europą yra tiek pat netiksli ir turi būti peržiūrėta.
Kaip Berlyno sienos 30-mečio sukakties išvakarėse teigė I.Krastevas, apimti pokyčių euforijos, mes neteisingai arba netiksliai supratome, kokia gali būti istorijos pabaigos tezės reikšmė. Dažnai ji suvokiama kaip demokratijos pergalė prieš totalitarizmą. Tačiau, buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms istorijos pabaiga reiškė radikalų naujumą. Istorijos pabaiga reiškia iki tol praminto, mums gerai pažįstamo kelio praradimą. Staiga ta inertiška rutina, kuria gyveno paprasti Sovietų imperijos žmonės, sugriuvo, o kartu su ja ir pasaulis, iš kurio siekėme išsiveržti. Išsiveržę turėjome rasti kelią naujoje nežinomybėje. Dažnai 1989 metus ir po to sekusius įvykius prisimename su tam tikru patosu ir pakylėjimu – tai buvo mūsų grįžimas į Europą, mūsų valingas apsisprendimas laisvės, demokratijos naudai. Realybėje neturėjome nei patirties, kaip susikurti tas laisves, apie kurias svajojome, nei kaip realiai organizuoti valdymą ar pertvarkyti socialinę bei ekonominę politiką. Naujų bandymų prireikė ne tik politiniame lygmenyje, jų prireikė kiekvieno kasdienybės įpročius susiformavusio piliečio gyvenime.
Su ta pačia naujumo dilema susidūrė ir Vakarai, todėl kita dažnai mūsų kartojama tezė apie Rytų integraciją į Vakarus, grįžimą į Europą yra tiek pat netiksli ir turi būti peržiūrėta. Vakarų Europa, kuri atsivėrė griuvus Berlyno sienai bei žlugus SSRS, šiandien nebėra ta pati, ją lygiai taip pat radikaliai transformavo 1989 metų įvykiai. Jeigu iki SSRS žlugimo Vakarai galėjo Europą apibrėžti per priešstatą tarp Europos, kaip demokratijos, kuri buvo atsvara Rytų totalitarizmui, per laisvo versus pavergto žmogaus vaizdinius, dabar Europai iškilo nauja dilema – apsibrėžti, kas yra Europa iš naujo, nebeturint ideologinio priešo. Istorija, kurios judėjimo kryptis ir spiralė vystėsi remiantis šia priešstata – baigėsi, tad mums žinomai ir įsisavintai istorijai atėjo galas. 1989 m. sukėlė radikalius naujus iššūkius abejose geležinės uždangos pusėse. Anot diskusijoje Vilniuje dalyvavusių knygos „1989: The Global History of Eastern Europe“ bendraautorių, tai savotiškai perkelia akcento taškus – nuo dominuojančio naratyvo, jog 1989 m. tapo Rytų integracijos į Vakarus pradžia, prie suvokimo, jog būtent revoliucija prieš tironiją Rytuose tapo naujos, bendros Europos istorijos etapo pradžia. Tai turėtų padėti mums patiems priimti 1989 metus kaip mūsų Europietiškos istorijos puslapį, o ne laikyti atskaitos tašku, integruojantis atsilikusiems Rytams į progresyvius Vakarus.
Globali 1989 m. atmintis byloja, kad istorija ne tik skiria, bet reikalauja daugiau dialogo, kuris įmanomas aiškiai peržiūrint mūsų pačių prietarus ir įpročio jėgą įgavusius konstruktus apie istoriją ir jos reikšmes. Įtampos tarp tiesos ir mūsų prietarų suvokimas atrodo yra naujas iššūkis, tačiau tai yra tai, kas gali duoti postūmį naujai Europos savivokai. Apie tą patį užsiminė ir neseniai Lietuvoje viešėjęs istorijos profesorius Thomas Lindenbergeris (šiuo metu vadovauja Hannos Arendt totalitarizmo tyrimų institutui prie Drezdeno technikos universiteto). Pasak jo, Berlyno sienos griūtis ir vėliau sekantis Rytų Europos durų atvėrimas reiškė, jog Vokietijoje valingai pokariu formuotas nacių režimo suvokimas ir Vokietijos tapatumas susidūrė su naujais iššūkiais – naujomis režimo patirties formomis Rytuose, kurias reikia vienaip ar kitaip integruoti į totalitarinės praeities suvokimą. Tai ypatingas, dialogo ir įsiklausymo reikalaujantis uždavinys. Jis reikalauja įsipareigojimo tikrovei, ne savo pačių įpročiu tapusiam suvokimui. Tokia, matyt ir yra 1989 m. pamoka.
