Vietoje vorų – gervės
Kalvystės amatą ne vienerius metus puoselėjantis Juozas Šimonis tiki – jo gaminių nenukonkuruos jokie masiniai gamintojai.
„Mano darbas yra mano. Aš pats jo nekartoju ir net nežiūriu į kitus, – nukirto kalvis. – Žmonės labai mėgsta natūralius rankų darbo produktus ir jaučia tą rankų šilumą. Yra gaminių, kurių greitai prilanksto staklėmis, bet juk matosi meilė ir rankų darbas. Žmogus tą jaučia paėmęs į rankas daiktą, protingi žmonės tai įvertina. Ir drožtą šaukštą įvertina – kur rankų darbo, o kur staklėmis greitai pridaryta kalnai pigių dirbinių.“
Demonstruoti savo amato subtilybių J.Šimonis mugėje neketina, tačiau paaiškinti, papasakoti – niekada neatsisakąs.
Yra gaminių, kurių greitai prilanksto staklėmis, bet juk matosi meilė ir rankų darbas, – sakė J.Šimonis.
„Naujų darbų turiu – gervių pridariau. Vorus kabinome, bet žmonės jau matė, nusibodo, tai dabar gerves sugalvojau daryti. Tai naujovė, mano išmislas ir mano kūryba“, – kalbėjo J.Šimonis.
Pilies ir Šventaragio gatvių sankryžoje įsikursianti, oda įrišamas knygas, originalias rankines, kuprines gaminanti ir parduodanti odininkė Inga Pechovskaja taip pat tikino, kad tokių gaminių, kokius pristato ji su kolegomis, paprasčiausiai daugiau nėra.
„Mes patys gaminame, turime savo stilių. Jeigu darytume standartinius gaminius, tuomet būtų sunku konkuruoti. Lietuvoje yra labai daug visokių meistrų, bet odos gaminių srityje nėra konkurencijos, šių meistrų liko mažai. Tai – sudėtingas amatas“, – neslėpė I.Pechovskaja.
Kovos už vietą po saulę
Meduolių kepėja Vilma Sorakienė Kaziuko mugėje prekiauja nuo tų laikų, kai ji dar vykdavo tik Kalvarijų turguje. Mugės senbuvė šiemet žada vilniečius ir miesto svečius nustebinti meduoliais su palinkėjimais: „Šiemet ant meduolių ranka rašome žodžius, linkėjimus, sveikinimus, eilėraščių posmus. Ir apie Kaziuką rašėme, apie pavasarį.“
Į mugę ji veža tradicinius meduolius, šventinį mielinį pyragą. „Juk jeigu ir paprasti meduoliai, tai jie būna rankų darbo. Žinoma, konkurentų atsirado labai daug, bet nieko – kovosime už vietą po saule“, – geros nuotaikos nepraranda moteris.
Kiek kilogramų kepinių kasmet Kaziuko mugėje parduoda, V.Sorakienė nesuskaičiuoja, tai, kas lieka, moteris nuveža į vaikų namus.
„Kaip tikri šventėjai“
 |
| V.Sorakienės meduoliai |
Daugiausia tradicinių produktų, kuriuos gamina Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) sertifikatus įgiję amatininkai, Kaziuko mugėje galima rasti Gedimino prospekte – nuo Katedros iki V.Kudirkos aikštės. Čia jiems skirtos vietos ir pastatytos stacionarios palapinės, už kurias amatininkams nereikia mokėti.
Etnologas Libertas Klimka pasidžiaugė, kad amatininkams skiriamos geriausios vietos, ypač tiems, kurie ne tik parduoda, bet ir demonstruoja amato procesą. Etnologas siūlo tas vietas mugėje dar ir pažymėti vartais, kad lankytojai iš tolo juos matytų.
„Tą Kaziuko dalį galėtume sertifikuoti, kaip tradicinę mugę, bet tik tą dalį, kuri būtų išgryninta. Kaip yra su Baltramiejaus muge – organizatoriai labai griežtai atrenka renesanso laikų amatus, technologijas ir net meistrų drabužius. Tą galėtume daryti ir su Kaziuku“, – samprotavo L.Klimka.
Ne vienerius metus Vilniuje Kaziuko muges organizuojantis Vytenis Urba juokauja, kad tautinio paveldo sertifikatą turintys amatininkai ateina į šventę „kaip tikri šventėjai“.
„Jiems dalyvavimas mugėje visiškai nieko nekainuoja ir kasmet šis sąrašas pasipildo daugiau nei šimtu įvairių amatininkų. Negalėčiau būti teisėjas, bet jeigu taip sparčiai daugės gavusiųjų sertifikatus, kiti, nespėję į tą traukinį, bus nuskriausti. Jiems liks Tymo kvartalas ar Gedimino prospektas prie Seimo, kur jie mažai ką parduos“, – kalbėjo V.Urba.
Išnyko klumpadirbiai
 |
| J.Šimonio gervė |
ŽŪM Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja Elena Petrošienė „15min“ pasakojo, kad tautinio paveldo produktų sertifikavimas prasidėjo 2008 metais. Dabar jau yra 1,5 tūkst. sertifikuotų tautinio paveldo produktų bei apie 500 tradicinių amatininkų.
Apie trečdalis produktų – maisto gaminiai. Iš ne maisto gaminių išsiskiria UNESCO pripažinti nematerialaus paveldo amatai – kalvystė ir kryždirbystė, Lietuva garsi ir savo audėjais bei puodžiais.
„Bet yra ir tokių amatų, kurių atstovų neturime. Tarkime, neturime tradicinės medžioklės puoselėtojų, klumpdirbių. Bet gal ir priežastys objektyvios, juk klumpių šiais laikais niekas nebenešioja. Tiesa, yra ir tokių įdomių paslaugų kaip kaminkrėtystė, barzdaskutystė“, – vardijo E.Petrošienė.
A ir B kategorijos
Norint gauti sertifikatą, produktas turi atitikti kelis kriterijus. Vienas iš jų – istoriškumas: tautinio paveldo produktui ar gaminiui turi būti ne mažiau kaip 100 metų (augalų ar gyvulių veislei – 50 metų). Taip pat jis turi būti būdingas Lietuvai ar kuriam nors jos etniniam regionui.
Taip pat svarbus kriterijus – produktas privalo būti gaminamas iš tradicinių, vietinių žaliavų, tradiciniu būdu ir rankomis. Pagal tai, kiek įdedama rankų darbo, gaminiai skirstomi į A ir B kategorijas ir žymimi skirtingų spalvų ženklais.
E.Petrošienė pateikė pavyzdį: jeigu tradicinė lietuviška duona kepama tokioje krosnyje, kokioje ji buvo kepama ir prieš 100 metų, tuomet šiam gaminiui suteikiama A kategorija. Bet duona gali būti kepama ir elektrinėje krosnyje, tada ji turės B kategoriją.
