„Donatas Bielkauskas – vienas ryškiausių nūdienos postfolklorinės tradicijos Lietuvoje kūrėjų ir šios srovės kūrybinių variklių. Jis – kūrėjas, kuriam muzika – ir meistrystė, ir filosofija. Suprasti, kad muzika – daugialypis, skirtingomis kryptimis veikiantis reiškinys – garsinis, socialinis, komunikacinis, – galima tik pačiam tą daugialypiškumą nuolat patiriant. Platus instrumentų, ritmikos, muzikos stilių išmanymas jam leidžia kurti unikalius garso projektus, apimančius tiek elektronikos, tiek gryno ambiento garsovaizdžius, kuriuose etniniai motyvai pinasi su industrinėmis garsų struktūromis bei natūraliais gamtos ir / ar tiesiog vietoje rastų objektų skambesiais. Iš esmės visi Donato darbai kviečia į daugiasluoksnes ir daugiagyles patirtis, kurios ir nusako kūrėjo meistriškumą ir atidumą, o tiksliau klausą detalėms, nugulančioms klausančiojo sąmonėje“ – teigia muzikologė Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė.
Naujausias Donato Bielkausko projektas „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“ – ypatingos koncepcijos muzikinė programa, apibendrinanti ir jungianti visą D. Bielkausko kūrybą. Programos ašis – miesto garsynas, menininko kelerius metus rinktas ir sulipdytas į vientisą muzikinę kompoziciją, pripildytą industrinio miesto dūžių (uosto, tiltų, laivų statyklų, metalo apdirbimo cechų ir kt.), natūralių gamtos šnabždesių (jūra, vandens augalai, miškas, kt.) bei etninio krašto paveldo skambesio (ansamblio „Kuršių ainiai“ atliekamų dainų). Šis garsų koliažas virsta miesto vizitine kortele, kurios dažnai kasdieniniame šurmulyje negirdime arba gal tiesiog per retai susimąstome, kiek jis svarbus miesto gyvasčiai ir autentiškumui.
Pasak Donato, projektas skatina ekologinius klausimus, kurie aktualūs kiekvienam miestui, bet ypač Klaipėdai – tai industrinės, technologinės, atšiaurios miesto pusės ir natūralios gamtinės aplinkos, kokioje norėtų gyventi žmonės, susidūrimas. „Suprantu, kad progreso niekas nesustabdys. Kažkas miršta dėl to, kad kažkas gimtų. Tai uždaras ratas. Energijos tvermės dėsnis, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Tai amžinas ciklas. Kurdami neišvengiamai ką nors naikiname. Tačiau visi kartu turime nuspręsti, kokia yra to progreso kaina. Kiek mes galime mokėti, ką visi sutinkame aukoti.“
Šių dviejų, dažnai prieštaringų ir nesusikalbančių polių santykį D. Bielkauskas įgarsina pramoninių uosto ūžesių ir skaidrios ambient muzikos transkripcijomis. Daugiasluosknis garso takelis, koncerto klausytoją panardina į mistišką miesto garsovaizdį, vietomis destruktyvų, simbolizuojantį civilizaciją, griovimą, naikinimą, progresą, o iš kitos pusės skaidrų, kupiną pamario gamtos gyvybės, istorinio nematerialaus paveldo, etnikos šviesos.
Donatas Bielkauskas šiuo koncertu kviečia „nenurašyti“ industrinio miesto, bet ieškoti bendro vardiklio, kad galėtume tapti miesto ir gamtos sąjungos liudininkais.
