– Kultūros rėmimo fonde dirbai iki Lietuvos kultūros tarybos įsteigimo. Jis veikė panašiai kaip ir LKT – administruojamos lėšos kultūros ir meno projektams, skelbiami konkursai, teikiamos paraiškos, buvo ir ekspertinis, ir tarybos vertinimas, tačiau visus sprendimus tvirtino Kultūros ministras. Kaip vyko procesas? Kuo KRF buvo kitoks nei dabartinė LKT?
– Kultūros ministerijoje pradėjau dirbti 2007 m. rudenį. Tuo metu dar veikė Kultūros ir sporto rėmimo fondas, bet jau buvo priimtas Kultūros rėmimo fondo įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. sausio. Pamenu, kad man, tik pradedančiai pažindintis su valstybės tarnybos sistema, reikėjo gan greitai prisitaikyti ir imtis koordinuoti KRF.
Paraiškų teikimo konkursinis procesas tuomet buvo panašus į dabartinį, tik archaiškesnis – administravome popierines paraiškas. Konkursams vokuose buvo siunčiamas paraiškos originalas su trimis kopijomis, kurios keliaudavo ekspertams. Mes plėšdavome vokus, registruodavome paraiškas ir dėliodavome į atskiras krūveles, kurias reikėjo paruošti atskirai kiekvienam ekspertui. Tuo metu dirbau su kolege Jolanta Meiduviene.
Turėjome savo sistemą, dalindavome ir rotuodavome tas kopijas taip, kad turint daug paraiškų ir taupant laiką, vieni ekspertai perskaitydavo vieną dalį jiems priskirtos srities paraiškų, kiti – kitą, o Jolanta su automobiliu vežiodavo tas paraiškas ekspertams ir mainydavo į neperskaitytas. Paraiškų buvo tūkstančiai, finansavimą gaudavo apie 30 proc.
– KRF konkursus ir visą finansavimo procesą administruodavote tik dviese?
– Taip, organizavome konkursus, įgyvendindavome administravimo procesus dviese. Buvo ir nenormuoto darbo laiko, kartais tekdavo dirbti ir savaitgaliais.
Vertinimą atliko septyni patvirtinti tarybos nariai, deleguoti Seimo, Kultūros ministerijos, meno kūrėjų asociacijos ir kitų. Taip pat vertino ekspertai. Tačiau KRF buvo Kultūros ministerijos programa ir visus KRF tarybos siūlymus dėl finansavimo tvirtindavo kultūros ministras.
– Ar pameni, kiek buvo sričių ar programų?
– KRF finansavo tik kultūros ir meno sritis. Jų buvo 14 ir daugumą dabar finansuoja ir LKT: architektūra, cirkas, muzika, fotografija, literatūra ir kitos. Kultūros ministerija turėjo savo tikslines programas, jas nustatytomis tvarkomis administravo kiti skyriai. O mes buvome tam tikra prasme „baltos varnos“, nes KRF finansavo „laisvuosius“ meno sričių projektus, turėjome KRF tarybą, dirbome su ekspertais, paraiškų teikimo konkursai vykdavo dukart per metus.
– Kultūros bendruomenės „apetitas“ visada buvo didelis.
– Po truputį finansavimo procesas nusistovėjo, bet kultūros bendruomenės finansavimo poreikis buvo žymiai didesnis nei galimybės. Antruosiuose metų konkursuose net buvo ribojamas vieno pareiškėjo teikiamų paraiškų skaičius iki trijų. Paraiškas aktyviai teikdavo ir biudžetinis sektorius, ir NVO. Paraiškų per metus sulaukdavome tikrai daug, iki poros tūkstančių.
– Taigi KRF nebuvo demokratinio kultūros bendruomenės išrinktų ekspertų ir LKT narių susirinkimo proceso.
– Na, jis buvo demokratinis, tačiau kitoks. KRF tarybos nariai ir ekspertai buvo deleguojami atstovauti sritims. LKT perėmus KRF administravimą, prasidėjo visiškai naujas dalyvavimo, į(si)traukimo į sprendimų priėmimą procesas, atsirado tiek LKT narių rinkimai, tiek LKT ekspertų vieša atranka. Žinoma, ekspertai ir LKT susirinkimo nariai, kaip savo sričių profesionalai, taip pat tam tikra prasme joms atstovauja, bet jie veikiau atsineša turimas kultūros lauke vykstančių procesų ir aktualijų žinias bei turimą kompetenciją.
– LKT buvo įkurta 2013 m., bet jos atsiradimo procesas nebuvo lengvas ir užtruko beveik 15 metų. Kaip pameni tą laiką? Kokia buvo LKT tik pradėjus dirbti?
– Jautėsi įvairiapusis nenoras LKT, kaip organizacijai, steigtis ir formuotis, netikėjimas, kad pavyks, buvo daug įtampos ir nepasitenkinimo. Man atrodo buvo nuogąstaujama, kad ji sugriaus ir sunaikins nusistovėjusią tvarką. Vien tai, kad Kultūros tarybos įstatymas buvo priimtas tik iš 4 karto šį tą pasako. Su LKT atėjo pokyčiai, o pokyčius visuomet lydi nežinomybė. Kažkuria prasme taip ir nutiko, daug kas pasikeitė (šypsosi). LKT „simpatikų“, pritarančių naujovėms, žinoma, buvo, bet jie savo palaikymo taip garsiai nereiškė.
2013 m. rudenį, kai jau kraustėmės į patalpas Naugarduko gatvėje, LKT administracijoje dirbo gal 7 žmonės, bet komanda formavosi gan greitai. Planavome, kad sutikrinsime 2013 metais KRF finansuotų virš 1 900 projektų ataskaitas už 17,4 mln. litų ir ruošimės 2014 m. finansavimo konkursams, nes kultūros lauko lūkestis ateinančių metų finansavimui augo.
Bet paaiškėjo, kad per tą patį laikotarpį turėsime taip pat sutikrinti ir didelę dalį 2013 m. per Kultūros ministerijos programas finansuotų projektų ataskaitų už daugmaž 12 milijonų. Pamenu, kad tas laikotarpis buvo nepaprastai sunkus ir įtemptas. Bet bendromis jėgomis ir didelėmis tuometės LKT pirmininkės Dainos Urbanavičienės pastangomis, kažkaip jį įveikėme.
– Iš kur tikėjimas imtis ir toliau tęsti darbus?
– Turbūt esu idealistė, jei tikiu idėja, tai ji mane „veža“. Mane įkvėpė Dainos Urbanavičienės užsidegimas, principingumas ir tikėjimas LKT idėja. Ji atėjo neturėdama jokių kitų kėslų ar planų, kaip tik padaryti ne tik techninį, bet ir mentalinį pokytį. Vėliau atsirado noras ir siekis įrodyti, kad nežlugsime, kad ne veltui visa tai.
– Kokį svarbiausią LKT pokytį pabrėžtum?
– Finansavimo sprendimų teisės perdavimas pačiam kultūros laukui. Žinoma, galbūt procesuose yra tobulintinų dalykų, bet pokytis – nuo deleguotų, galutinio sprendimo teisės neturinčių, iki laisvai išrinktų kultūros lauko atstovų savarankiškai priimamų sprendimų, iki LKT narių rinkimo proceso, LKT ekspertų viešos atrankos, yra didelis.
Nors tuo pačiu reikėtų nepamiršti, kad LKT yra įstaiga prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, pagal kompetenciją įgyvendinanti valstybės politiką kultūros ministrui pavestose valdymo srityse. Kitaip tariant, LKT neformuoja kultūros politikos, o ją įgyvendina, tad nesame visiškai savarankiška ir nepriklausoma įstaiga. Bet tokie yra viešojo administravimo principai.
– Paminėjai vieną iš mitų apie LKT, kad ji yra visiškai savarankiška, tarsi ministerija be portfelio.
– Įdomu kodėl? Gal todėl, kad LKT yra labai aktyvi, garsi ir dinamiška, dėl to ir susikuria toks įspūdis ir, manau, tai yra gerai. Šeši procentai kultūrai skiriamo valstybės biudžeto, kurį administruoja LKT, yra juk santykinai tiek nedaug, o susidaro įspūdis, kad ji aprėpia viską – LKT kalba, rašo, inicijuoja, analizuoja. Džiugu matyti, kaip evoliucionavo ir kokį proveržį pasiekė LKT – nuo inkubatoriaus, kur neaišku, ar išgyvens, iki dūzgiančio avilio.
– Labai gerą aspektą pastebėjai – išaugęs kultūros bendruomenės lūkestis LKT.
– Svarstant naujus ar keičiamus teisės aktus, vyksta aktyvios, viešos diskusijos su kultūros bendruomene, pristatome, stengiamės pagrįsti ir aiškinti galimus pokyčius ir naujus sprendimus. Be jau seniai susiformavusio finansavimo lūkesčio, randasi bendravimo tradicija ir kultūros laukas veikiausiai jau priprato prie tokių standartų.
– Stovėjai prie KRF ištakų, o jo pabaiga buvo 2021 m. lapkritį, kai Seimas pripažino jo įstatymą nebegaliojančiu. KRF panaikinimą lėmė dar ankstesnis Konstitucinio Teismui nutarimas, kad negalima numatyti konkrečios mokesčio dalies kokiam nors fondui finansuoti. Kokį matytum šio sprendimo poveikį kultūros sektoriui?
– Pirmasis atsakymas, kurį, matyt, visi galvojame, kad tai nėra gerai. Negali paneigti, kad skirstome valstybės biudžeto lėšas ir priimant tokį sprendimą buvo nuspręsta, kad valstybei reikia didesnės judesio amplitudės planuojant biudžetą ir paskirstant lėšas. Juk anksčiau įstatymiškai buvo įtvirtintas įsipareigojimas nepaisant nieko kasmet skirti KRF tam tikrą procentą lėšų, gautų iš akcizų bei loterijų ir azartinių lošimų mokesčio.
Tikrai neginčiju nuoseklaus valstybės lėšų planavimo, paskirstymo ir atskaitomybės svarbos, bet kultūrinių projektų veiklos ir jų įgyvendinimo principai turi kitus ciklus ir dalis procesų netinka standartizuotam biudžetinių metų sausio 1 d. – gruodžio 31 d. rėmui. Ypač tarptautiniams projektams būdingas sudėtingesnis ir kompleksiškesnis įgyvendinamų veiklų turintys, procesai, dažniausiai netelpantys į vienerių biudžetinių metų ciklą.
Žinoma, visi adaptavosi. Kiek tai kainavo pastangų kultūros sektoriui galiu tik nuspėti. Ar dėl to nenukentėjo projektų kokybė? LKT pajautėme, kad išaugo konkursų ir paraiškų skaičius, nes iš dalies finansuoto projekto vykdytojai vėl atkeliauja į konkursą su kitu to paties projekto įgyvendinimo etapu, užuot nuosekliai finansavus visą baigtinį projekto įgyvendinimo ciklą.
Projekto vykdytojai turi sustoti gruodžio mėnesį, teikti ataskaitas, o tuo pačiu metu rašyti paraišką kitam etapui. Kita vertus, gal tai ir neblogai, kai revizuojami padaryti tarpiniai darbai, bet gal būtų galima tą daryti paprasčiau.
Iki Konstitucinio teismo sprendimo Lietuvos kultūros taryba KRF biudžeto lėšas skirstyti galėjo lanksčiau. Labai „nudegėme“ pandemijos metu, kai tikėjomės tais metais nepanaudotas lėšas įlieti į kitų metų projektus, nujausdami, kad tolesni metai bus itin sudėtingi, tačiau teko viską grąžinti į valstybės biudžetą.
Kita vertus, nuo šiol LKT tenka labiau planuoti turimus finansus bei to paties reikalauti iš projektų vykdytojų. Dedamos milžiniškos pastangos finansavimo sprendimus paskelbti gruodžio mėnesį, kad projektų vykdytojai kaip galima anksčiau žinotų, kad sausį, o ne kovą ar balandį galės pradėti vykdyti veiklas.
– Ne kartą sakei, kad esi „LKT fanė“. Kokią didžiausią LKT vertybę išskirtum?
– Galiu daug ir ilgai giedoti ditirambų, nes čia dirbau ir jaučiuosi labai susisiejusi. Be galo džiugu matyti evoliuciją, pokyčius nuo Kultūros ir sporto rėmimo fondo, buvusio
KRF iki LKT. Taip pat bendraujant su visais čia dirbusiais ir dirbančiais šviesiais ir be galo profesionaliais žmonėmis, kurie darė ir daro viską, o po to – dar daugiau, „vardan tos“. LKT viduje jaučiau labai daug išklausymo, įsiklausymo ir bendromis pastangomis priimamų sprendimų. Itin daug gaunu ir bendraudama su projektų vykdytojais, smagu, kad norima tartis, konsultuotis, tuomet norisi tikėti, kad pasitikima mumis, LKT darbuotojais. Užaugome kartu – kūrėsi LKT ir aš kūriausi kartu.
– Kokią LKT norėtum matyti po dar 10 metų?
– Norėčiau, kad LKT pirmiausia sumažėtų milžiniški administraciniai krūviai (žinau, kad tai niekam neįdomu ir rezultatas yra svarbiausia, bet rezultatus pasiekia žmonės). Taip pat norėčiau, kad LKT galėtų daugiau pasirinkti finansavimo kryptis ir formas, kaip kultūros lauke vykstančių procesų stebėtoja, betarpiškai „laikanti ranką ant pulso“, turėtų daugiau sprendimo laisvės idėjoms ir eksperimentams. Norėčiau, kad ir toliau augtų pasitikėjimas LKT, kaip kompetentinga, profesionalia, atvira ir kultūros labui veikiančia organizacija.
