Beveik ketvirtį amžiaus A.Švilpa kuria Eeseno Aalto muzikos teatre, daugiau kaip 50 vaidmenų atliko Europoje.
Spalio 22 d. – Nacionalinę Lietuvos dieną Dubajuje kartu su „Vilnius City Opera“ ir Valstybiniu simfoniniu orkestru jis pasirodys kelis kartus – dainuos Mefistofelio, Don Bazilijo, Atilos partijas.
Verta priminti, kad tą dieną lietuvių delegacija paruošė intensyvią programą. Bus pristatomi įvairiausi klasikiniai ir elektroninės sintezės kūriniai, o dieną vainikuos didžiulis Gala koncertas 7 tūkstančius žmonių talpinančioje Jubilee scenoje, kurioje bus pristatytas ir unikalus Marijaus Adomaičio (Ten Walls) kūrinys „e-Carmen“.
Pokalbis vyksta lėktuve, kelios valandos iki nusileidimo Tarptautiniame Dubajaus oro uoste.
TAIP PAT SKAITYKITE: I.Prudnikovaitė Dubajuje vaidins „e-Carmen“: Lietuvos kūrybinis potencialas yra laisvas ir „karmeniškas“
TAIP PAT SKAITYKITE: Apie 300 kg kostiumų ir 25 mln. lankytojų: „Vilnius City Opera“ delegacija jau Dubajuje
– Skalėje nuo 1 iki 10 kiek Mefistofelis esate šiandien?
– Šiuo metu – 10, nes esu 10 tūkst. metrų aukštyje.
– Nerimaujate dėl pasirodymo Dubajuje? Vaidmuo velniškas, o čia tikėjimas apskritai neleidžia vaizduoti personažų iš šventųjų raštų.
– Nepasakyčiau, kad labai jaudinuosi. Juk „Expo2020“ dainuosiu ne tik Mefistofelio partiją, kuri nors ir daug pasako, bet tėra vienas iš blykstelėjimų. Taip pat Dubajus nėra operos sostinė, ne visi kalba prancūziškai ir retas musulmonų tikėjimo žmogus yra skaitęs Goethe's „Faustą“. Manau, kad šis pasirodymas jiems bus tarsi lengvas vėjelis – jie tiesiog pasiklausys gražios muzikos.
Tiesa, Dubajuje niekada nesu dainavęs. Taip pat nesu to daręs jokioje kitoje musulmoniškoje šalyje, jeigu iš šio sąrašo išbrauksime Berlyną. Patys vokiečiai sostinę laiko antrąja Stambulo turkų sostine.
Šį kartą turime progą papasakoti apie mūsų šalį, t. y. mūsų Lietuvą, tą mažą taškiuką pasaulio žemėlapyje.
– Gal žinote, kaip Berlyno musulmonų bendruomenė vertina Faustą?
– Šio tikėjimo žmonės nesiveržia į operą (verta pažymėti, kad kalbu ne apie radikalus). Prieš ar po pasirodymo retai kada sutiksi šios bendruomenės narius. Dažniausiai į spektaklius ateina krikščionys, užaugę su Goethe, Mozartu, Beethovenu ir t. t. Žinoma, auga naujoji musulmonų karta, vis labiau susipažįstanti su Europos klasika. Tačiau jų yra mažuma.
– Ko gero, tokios parodos kaip „Expo2020“ – gera proga pažinti vieni kitus.
– Iš prigimties esu optimistas ir visą laiką tikiuosi, kad taip ir yra!
Šį kartą turime progą papasakoti apie mūsų šalį, t. y. mūsų Lietuvą, tą mažą taškiuką pasaulio žemėlapyje. Beje, prieš skrisdamas visada pasižiūriu į žemėlapį, kuriame yra žymiai didesnių miestų nei Vilnius. Ir pasirodo, kad apie juos nieko nežinau. Pasaulis yra toks didelis, o operos pasaulis mažas. Mes vieni kitus pažįstame vardais ir pavardėmis, nebūtinai asmeniškai, bet iš žurnalų.
Manau, kad Lietuvai dalyvavimas parodoje yra itin svarbus. Kaip ir mūsų premjerė Ingrida Šimonytė sakė, Lietuvos paviljonas – gražiai techniškai sukonstruotas ir veikia svarbioje parodoje. Be to, atsivežame ne šiaip ką nors, o klasikinės muzikos atstovus, koncertuojančius visame pasaulyje!
– Kokius dar vaidmenis, be Mefistofelio, atliksite Dubajuje?
– Dainuosiu Don Bazilijo – šlykštūną, intrigantą. Kaip visada. Taip pat Atilą – vieną didžiausių karių pasaulyje, kuris vidumi man taip pat tinka.
– Kodėl D.Ibelhauptaitė nori jus matyti atliekantį blogiuko vaidmenį?
– Nežinau, gal dėl to, kad mano rudos akys?
Kita vertus, žmogui iš prigimties duota tam tikra energija. Nors savyje to nejaučiu, bet būna, kad manęs žmonės vengia. Gali būti, kad jie galvoja, kad esu piktas, rimtas, o pabendravę jie nustemba: vau, bet tu gi visai kitoks! Gal tai tam tikra fiziologija?
Kur jus matėte tradicinį Mefistofelį su suknele ir korsetu?
Svarbus ir mano balso tipas. Antai tenorai visą laiką mylisi, juos myli ir jie už šį jausmą kovoja. O žemi balsai kovoja už įtaigą ir valdžią. Taigi įprastai dainuoju tėvą, ko gero, išsekus intriganto ir blogiuko energijai, tokių vaidmenų atsiras vis daugiau.
– Skamba stereotipiškai, bet režisierė yra apibūdinusi operos siužetą: joje kažkas turi būtinai nelaimingai mylėti, o tada mirti. Taip ir su balsais.
– Taip, tai banalu, bet opera taip veikia. Bet kuo toliau pažįstu šią meno rūšį, tuo labiau ja žaviuosi ir stebiuosi kompozitorių talentu. Tiek metų Mefistofelis yra skirtas tam tikram dainininkų tipažui. Be to, jis veikia. Pavyzdžiui, tenoras, dainuodamas velnio balsu, skambėtų juokingai. O jeigu bosas, kaip aš, imtųsi meilės romansų mergaitėms, ir sakytų: o kaip aš jus myliu, man širdis salsta, kojos tirpsta.
– Prieš tai minėjote, kad Dubajuje norite parodyti seną gerą tradicinį Mefistofelį.
– Matote, 10 val. ryto nėra pats tinkamiausias laikas atsakinėti į tokius klausimus. O dabar galiu jums atsakyti – kur jus matėte tradicinį Mefistofelį su suknele ir korsetu? Net plunksnos, kurią buvo įpratę matyti Šaliapino laikais, nėra. O žinant dar Dalios būdą... tai apie tradiciją galime išvis nekalbėti. Bet žinote, klausimas, kas ir koks yra Mefistofelis, yra atviras.
– Padiskutuokime.
– Visų pirma, kas yra matęs velnią? Jau vien prieš šimtą metų jis buvo suvokiamas visai kitaip. Taigi mūsų korsetas dar nėra baisiausias variantas, turint omenyje, kaip Mefistofelis vaizduojamas žydruosiuose ekranuose. Net plaukai, kas jų dar turi, ant galvos atsistoja.
Dažnai žmonės neįvertina mūsų darbo, manydami, kad čia kažkoks kvailys, kuris atsistojęs rėkia.
– Kas didesnis velnias – jūs ar režisierė?
– Be abejo, kad aš! Be klausimų. Juk Režisierius inspiruoja, mus aprengia drabužiais, reguliuoja judesius. Bet yra emocija, o ji ateina iš žmogaus, kurio režisierius įdėti negali. Jis tik gali pamatyti, kas ją turi. Dėl šios priežasties vadovai atsirenka aktorius, dainininkus, nors balsus turi daugelis žmonių. Galų gale – Mefistofelio partija yra sunki ir iškraunanti.
– Kodėl?
– Kaip tik su Ieva Prudnikovaite-Pitrėne apie tai kalbėjome – aš nuo pat vaikystės buvau sportininkas ir dabar tą darau. Galiu 3 val. praleisti sporto salėje, pasikeisti trejus marškinėlius ir grįžęs į namus jaustis budriai, žvaliai. Po spektaklio taip neišeina. Dažnai žmonės neįvertina mūsų darbo, manydami, kad čia kažkoks kvailys, kuris atsistojęs rėkia. Bet tu paklykauk tris valandas. Čia tikras sportas.
Visgi sudėtingiausia yra ta emocija, kurią atiduodi ir kuriai reikia milžiniškų jėgų. Atsisėskite prieš degtukų dėžutę ir pabandykite ją pajudinti akimis. Jūs niekada to nepadarysite, bet garantuoju – po pusvalandžio būsite išsekusi, nes norėsite tą padaryti emociškai. Analogiškai dirbame su publika, kurią norime įkrauti jausmais, patirtimis.
