„Migruojančios rūšys – judėjimo apmąstymai“ apjungia nuolat kelionėje esančius migruojančius paukščius ir žmones. Pokalbyje menininkė dalinosi mintimis apie kūrybą, atradimų kupiną viešnagę Lietuvoje ir apie daugiasluoksnį savo projektą šiųmetinėje Kauno bienalėje.
– Kaip trumpai save pristatytumėte?
– Esu Ana Kovačić, vizualaus meno kūrėja iš Kroatijos. Studijavau skulptūrą, o vėliau ir naujųjų medijų meną. Pastaruoju metu daug dirbu video meno srityje, tačiau nepaliauju kurti instaliacijų, kuriose susipina pačiose įvairiausiose medijose. Dažnai mano kūryboje juntamas polinkis į skulptūros meną, mat video darbus filmuoju žmonių namuose. Mane domina erdvės ir tai kaip jose gyvenantys žmonės jas įrengia. Erdvė man atrodo labai reikšminga. Kartais tą galima justi mano filmų scenografijoje, o kartais – montaže.
– Kaip prasidėjo Jūsų kelias meno pasaulyje?
– Tai gan tradicinė istorija. Paprastai, sprendimus priimu labai intuityviai. Vidurinėje mokykloje domėjausi daugeliu dalykų, tačiau vienintelė mane tikrai jaudinusi mintis buvo tapti menininke. Taip ir atsidūriau meno akademijoje. Anuomet net nenumaniau kokių iššūkių tikėtis. Menininko gyvenimas nėra pastovus ar finansiškai stabiles, tačiau negalėčiau visko tiesiog mesti. Kiekvienas naujas meninis projektas daro mane stipresne ir labiau pasiryžusia tęsti tai, ką darau.
– Kas svarbiausia būnant menininku? Ar egzistuoja raktas į sėkmę?
– Svarbiausia yra nepasiduoti, o tai ne visada lengva. Mane į priekį veda nuostabus jausmas patiriamas meninio proceso metu. Manau, kad labai svarbu išlikti nuoširdžiu ir atviru sau. Kartais reikia atsisakyti aklo rezultato siekimo ir tiesiog pasiduoti procesui. O jei į kūrybą įtraukiami ir kiti žmonės, labai svarbu visų pirma būti žmogumi, ir tik po to menininku, tam, kad niekas nenukentėtų vardan meno. O sėkmė yra labai reliatyvi. Aš jaučiuosi laiminga tuomet, kai žinau, jog padariau gerą darbą.
– Kas Jus įkvepia kurti?
– Skirtingais mano meninės raidos etapais, įkvėpė įvairūs žmonės, menininkai ir režisieriai. Pastaruoju metu dideliu įkvėpimo šaltiniu laikau vokiečių režisieriaus Werner Herzog kuriamą dokumentiką. Nors dažnai įkvėpimo semiuosi filmuose, knygose ir muzikoje, manau, kad didžiausios įtakos man ir mano kūrybai turi kasdienybė, joje sutikti žmonės ir jų gyvenimo sąlygos.
– Kaip pasirenkate temas meniniams tyrimams?
– Mano kūryba yra kasdienių patirčių, sutiktų žmonių ir kelionių rezultatas. Neleidžiu laiko sėdėdama prie kompiuterio ekrano ir ieškodama dominančių temų. Jas man padiktuoja pats gyvenimas. Vėliau, žinoma į jas gilinuosi, dažnai kalbėdamasi su žmonėmis.
– Kurie momentai dirbant su žmonėmis – įsimintiniausi?
– Įsimintinų akimirkų pasitaiko nuolat. Pavyzdžiui, kartą įgyvendinau projektą viename kaimelyje Kroatijoje. Jame gyvena daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, mat jaunimas anksčiau ar vėliau išsikelia gyventi į miestus. Judėjimo idėja mano darbuose labai svarbi, net ir tada, kai kalbu apie tuos, kurie „nejuda“. Senoliai, gyvenantys kaime, jautėsi labai vieniši, todėl sužinoję, kad aš, jauna menininkė, jais domiuosi, labai greitai prie manęs prisirišo. Kadaise jie visi daug laiko leisdavo drauge, todėl nusprendžiau sukurti bendrą jų visų portretą. Kaime buvo tokia vieta, kurioje vykdavo kaimo gyventojų susirinkimai. Suorganizavau joje visų vietinių šventę. Susitikome papietauti, o aš ta proga įgyvendinau visų kaimo žmonių portretą. Tokios susibūrimo akimirkos man labai svarbios. Žinoma, tai nėra lengva, nes aš labai greitai prisirišu prie žmonių. Tokie projektai tarsi niekada nesibaigia.
– Gal galite šiek tiek papasakoti apie projektą, kurį sukūrėte rezidencijos Kaune metu?
– Projekto ašimi tapo lietuvių zoologo prof. Tado Ivanausko asmenybė. Tai labai plati tema, mat profesorius užsiėmė pačiais įvairiausiais dalykais. Mąstydama apie jį labai greitai susitapatinau su kelionės idėja, nes jis buvo didis keliautojas, nepaisant to, kad gyveno laikais, kai tą daryti buvo kur kas sudėtingiau nei šiandien. Man labai įdomu, kaip jis sugebėjo visas gyvūnų iškamšas perkelti iš vienos vietos į kitą. Juk anuomet tyrinėtojo ir keliautojo dalia buvo gan sudėtinga. Visgi, kelionės tapo pagrindine šio mano projekto idėja.
– Kaip vyko pasiruošimas projekto įgyvendinimui?
– Balandį lankydamasi Lietuvoje, norėjau surinkti visą projektui reikalingą medžiagą ir man tai pavyko. Įrašinėjau vaizdus ir garsus Ventės rage, prie Žuvinto ežero, Neringoje ir keliaudama laivu iš Klaipėdos į Kylį, Vokietijoje. Lietuvoje praleidau tris labai intensyvias savaites. Daug keliavau, o pakeliui sutikau daug paslaugių žmonių. Po mėnesio grįžau į Lietuvą pratęsti tyrimo. Jo metu susipažinau su T. Ivanausko asmenybe, jo darbo svarba ir palikimu. Neįtikėtina kokius didelius fotografijų, užrašų ir dokumentų archyvus jis paliko. Jo meilė ir atsidavimas darbui labai įkvepia, visai kaip ir autentiška jo asmenybė.
– Kodėl kaip pagrindinį savo projekto apie Tadą Ivanauską motyvą pasirinkote paukščius?
– Paukščių temą pasirinkau dėl kelių priežasčių. Visų pirma, T.Ivanauskas buvo ornitologas, paukščius stebėti pradėjęs dar vaikystėje. Savo žinias ir meilę paukščiams jis paveldėjo iš tėvo, kuris taip pat tyrinėjo paukščius ir buvo taksidermistas. Pirmoji Kauno zoologijos muziejaus kolekcija buvo T.Ivanausko tėvo surinkta paukščių iškamšų kolekcija. Negana to, paukščiai garsėja kaip nuolat migruojantys keliautojai, todėl labai natūraliai asocijavosi su profesoriaus asmenybe. Paukščių, kaip nepailstamai judančių būtybių, metafora man taip pat padėjo apjungti Obelynę su miesto centru ir pateisino mano darbo išsidėstymą keliose skirtingose vietose Kaune.
– Ką kelionės sąvoka reiškia Jums asmeniškai?
– Kelionės man yra labai svarbios. Keliauju kone kasdien. Kaip menininkė dažnai esu kelyje, todėl tarsi nebeturiu vienintelių namų. Labai įdomu, kaip kinta mūsų namų ir prisirišimo prie vietos suvokimas. Stebiu šiuos pokyčius savyje. Aš labai greitai prisirišu, tačiau, kasdien jaučiuosi vis kitaip. Tarsi tampu mažiau stabili.
– Ko palinkėtumėte Kauno bienalės lankytojams?
– Nūdienos Kroatijoje judėjimo reiškinys įgauna pagreitį, nes daugelis žmonių palieka šalį ieškodami ekonominio gerbūvio svetur. Manau, kad ir Lietuvoje egzistuoja ši problema. Aš tuo domiuosi jau kelerius metus. Taigi, nors projektas visų pirma yra apie T.Ivanauską, tikiuosi, kad man pavyko jį įgyvendinti taip, kad jame Kauno bienalės lankytojai atras kažką artimo sau.
Anos Kovačić kūrinį „Migruojančios rūšys – judėjimo apmąstymai“ (2019) galite išvysti Kauno bienalės maršrute iki rugsėjo 29 dienos. Trijų dalių kūrinys išsidėstęs Kauno autobusų stoties laukimo salėje (video kūrinys), T. Ivanausko zoologijos muziejuje (instaliacija) ir Obelynės parke, Akademijoje (įvietinta instaliacija). Daugiau informacijos: wwww.bienale.lt .
„Stebuklingi kilimai“ („MagiC Carpets“) – tai ES „Kūrybiškos Europos“ iš dalies finansuojamas keturmetis projektas, kurį vykdo Kauno bienalė kartu su dvylika organizacijų-partnerių iš skirtingų ES ir kandidančių šalių. Projektas sujungia kylančius menininkus su vietos menininkais ir bendruomenėmis bendroms meno veikloms įgyvendinti. Liepos 3 d. nuo 10 iki 16:30 val. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) vyks visų projekto partnerių rezidencijų, rengiamų 2019 metais, pristatymas. Renginys vyks anglų k., yra atviras ir nemokamas.
