Priverstinė juodaodžių migracija tapo pirmuoju pasaulinio masto rasės perkėlimu žmonijos istorijoje, iš anksto nesuplanuotu kultūrų „persodinimu“, o vėliau ir maišymusi, dirva savitiems politiniams ir socialiniams eksperimentams. Jei ne vergų prekyba, neturėtume džiazo ir Karibų jūros muzikos stilių, unikalaus Brazilijos futbolo ir braziliškos kavos, ir, aišku, nepakartojamo JAV krepšinio. Neturėtume savitos amerikietiškos civilizacijos istorijos. Neturėtume ir pirmojo juodaodžio JAV prezidento. Tiesa, jis nėra kilęs iš vergų, tačiau panašu, kad nemaža dalis jo rinkėjų buvo minėtųjų vergų palikuonys.
Kokia bebūtų paini ir ne visada maloni afrikietiškos globalizacijos istorija, ją žinoti pravartu. Šiandien ne vienas tamsiaodis amerikietis žino, iš kurios Afrikos dalies yra kilęs. Antropologai patvirtina, kad dauguma šiandieninių afroamerikiečių kilę iš Vakarų Afrikos, o taip pat Kongo ir buvusių Portugalijos kolonijų – Angolos bei Mozambiko. Tai visai ne atsitiktinumas, nes pirmaisiais gyvosios prekės tiekėjais Europoje laikomi portugalai. Pirmoje XV a. pusėje, tapę galinga pasauline jūrų imperija, gerokai prieš Amerikos atradimą portugalai išsilaipino Vakarų Afrikos pakrantėse. Po kelių dešimtmečių jie pasiekė Kongo žiotis, o galiausiai apiplaukė visą Afriką.
Nereiktų pamiršti, kad dėl vergų prekybos kalti ne tik portugalai. Vakarinę Afrikos pakrantę kontroliavo islamą išpažįstantys valdovai, kurių rankose buvo tranzito per Sacharą keliai ir tuomet dar beveik nenaudojami Afrikos gamtos ištekliai. Šie valdovai siūlė portugalams ne tik auksą, bet ir druską, audinius, žuvį, dramblio kaulą ir… vergus. Tikėtina, jog pati Afrika pasiūlė „prekę“ arba atsiskaitymą ja už europietiškas gėrybes.
Kodėl gi vergus plukdė į Ameriką? Europa nebuvo palanki rinka vergų darbui. Vergijai plisti reikėjo pasaulinės paklausos, ekonomikos bumo ar tiesiog… erdvės. Amerikos atradimas, pasaulį pirmą kartą padaręs tikrai globaliu, sukėlė ir aptariamą reiškinį. Afrika savaip atrado Ameriką...
XVI a. iš Afrikos išvežta apie 300 000 vergų, XVII a. – jau beveik 1,5 mln. XVIII a. teko daugiau kaip 6 mln. ištremtų juodaodžių. Remiantis apytikriais paskaičiavimais, iš Afrikos į Ameriką jų buvo pergabenta apie 11 200 000. XVII a. viduryje portugalų konkurentais tapo olandai ir britai. Pastarųjų „sąskaitoje“ – apie 2,5 mln. vergų, pervežtų daugiausiai iš dabartinės Nigerijos pakrančių.
Tik apie 0,5 mln. juodaodžių buvo atvežti į dabartines Jungtines Valstijas ir Kanadą. Daugiau kaip trečdalį vergų – per 4 mln. – „importavo“ Brazilija, kuri jų darbo plantacijose dėka tapo didžiausia pasaulyje kavos eksportuotoja. Dar 4 mln. pasklido britų, olandų, prancūzų ir danų kolonijose Vest Indijoje. Šie žmonės daugeliu atvejų susimaišė su indėnais, suformavę ne tik savitą antropologinį, bet ir kultūrinį tipą.
Vergų gyvenimo aprašymų išsaugota ne taip jau mažai. Išties jie nebuvo laikomi žmonėmis. Tačiau skaičiavimai rodo, kad laivuose mirdavo tik apie 13% vergų, ne ką daugiau kaip paprastų keleivių ilgose kelionėse per Atlantą. Pirkliai buvo suinteresuoti patiekti savo „prekę“ kuo geresnės išvaizdos. Tačiau nemažai kančių vergai patirdavo stovyklose pačioje Afrikoje, belaukdami pirklių. Pastarieji „išbrokuodavo“ ne vieną iškankintą belaisvį ir jo dažniausiai čia pat laukė mirtis.
Prieštaringos žinios pasiekia mus ir apie vergų gyvenimo sąlygas Amerikoje. Kainų svyravimai vergų prekybos rinkoje neretai vertė plantatorius patausoti gyvąją darbo jėgą, skatinti jos dauginimąsi ir sveiką gyvenseną, nors nebuvo nė kalbos apie kokias nors pilietines ar politines vergų teises. Beje, tai galiojo ir liberalioje Jungtinių Valstijų demokratijoje, savo vertybes deklaravusioje tame pačiame XVIII a., vergų prekybos klestėjimo epochoje.
Liūdnos istorijos. Tačiau pasigėrėjimo vertas buvusių afrikiečių noras ne tik išsaugoti žmogiškumą, bet ir naujoje erdvėje kurti kokybiškai naują kultūrą, kuri šiandien yra jau nebeištrinama Amerikos realybė.
Panaikinus vergiją Britų imperijoje 1808 m. ir JAV Kongresui uždraudus pervežinėti vergus iš Afrikos, prekybos gyvąja preke verslas gerokai sumenko. Tiesiog jai nebebuvo paklausos. Vergai tapo savotiškai nereikalingi kaip darbo jėga. Verti dėmesio ir bandymai kitokiais būdais išlaisvinti vergus. XIX a. pradžioje pradėtas Liberijos eksperimentas. JAV juodaodžiai, skatinami vergijos panaikinimo šalininkų, ėmė pirkti žemes Afrikoje, dabartinėje Liberijoje. Šiek tiek naiviai tikėta, kad juodaodžiai norės grįžti į Afriką ir ten pakartoti net JAV įkūrimą. Liberija (suprask – laisva šalis), gavo JAV prezidento vardu pavadintą sostinę – Monroviją, savą Kapitolijų, vėliavą, labai jau panašią į amerikietišką, ir federalinę valdžios struktūrą. Liberijos vėliavoje turėjo daugėti žvaigždžių, kaip kažkada amerikietiškoje. Deja, taip neatsitiko dėl daugelio priežasčių...
Politine nesėkme iki šiol laikoma antroji nepriklausoma Amerikos šalis (po JAV) – Haičio Respublika, kurioje didžiąją gyventojų dalį sudarė išsilaisvinę vergai. Karibuose buvę vergai nesukūrė ne tik laisvės rojaus, bet ir tvirtesnės demokratijos. Haitis buvo ir tebėra viena vargingiausių šalių regione, gyvenimo standartais nedaug tepralenkiančiame skurdžiąsias Afrikos valstybes. Nors pirmoji juodaodžių respublika Amerikoje, atrodo, išsaugojo ar sukūrė savitą afroamerikietišką kultūrą.
JAV gyvenantys afroamerikiečiai gali daryti didesnę įtaką galingiausios pasaulio valstybės politikai nei kokie nors NATO partneriai. Afrikietiško kraujo turintys JAV pareigūnai gali vadovauti šalies užsienio politikai ar patarinėti pasaulio saugumo klausimais. Pergales sporto arenose Amerikos šalims skina juodaodžiai sportininkai. Šalyje, kažkada importavusioje vergus, juodaodžiai išsikovojo statusą visuomenėje.
Brazilijoje, anksti panaikinus vergovę, susidarė sąlygos rasėms maišytis pakankamai laisvai ir skirtingų rasių žmonių teisių klausimai spręsti kur kas mažiau skausmingai nei JAV. Rio karnavalas yra bene geriausia vieta patirti, kokia savaip globali yra brazilų etninė kultūra ir kiek joje europietiškų ir afrikietiškų elementų. Unikalus kultūrų simbiozės ar net sinergijos efektas gautas Karibų regione. Afrikos įtaka čia gal net didesnė nei Europos.
Taigi Afrika savaip formavo daugelį pasaulio regionų. Lietuviams Afrika vis dar labai toli, tačiau ji artėja. Mūsų atveju ji ateina ne per vergiją ir prievartą, o per mums dar nepažintą kultūrą ir globalizaciją, kuri nėra nei prievartinė, nei vergiškai skausminga. Tad jei pas mus atsiranda bent dalelė afrikietiško žavesio – tai geras ženklas.
Straipsnis yra iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką“, skirto specialiai „Afrikos dienoms 2011“, kurios vyks gegužės 18-22 Vilniuje. „Afrikos dienos“ – tai ne pelno siekianti iniciatyva, kurios tikslas – supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra ir skatinti susidomėjimą ja. Daugiau apie ją www.afrikosdienos.lt
