Pati renginio vieta padiktavo parodos temą. Ilgai čia veikusi slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninė ilgam pristabdydavo žmonių gyvenimus ir įkalindavo juos skausmingoje būsenoje. Būsenoje, kuomet sąmoningos realybės ribos nusitrina ir pasąmoniniai fantastiniai pasauliai tampa tikrąja išgyvenama jausena. Eskeipizmu nuo žlugdančios tikrovės į pirmapradį pasaulį.
Menininkų pristatomi darbai reflektuoja chaoso pasaulį knibždėte knibždantį fantastiniais spalvingais gyvūnais, atspindi situacijas, kuomet kūnas tampa ne visuma, o atskirų organų rinkiniu ir pro realybės plyšius lenda mistiškas ponas D.Pirmapradė būtybė moteris atsisako savo esybės (širdies), tam kad nutekėtų, išsilietų iš apibrėžto popieriumi pasaulio į kitas dimensijas. Fantastinio povandeninio pasaulio garsais tampa paties žmogaus organizmo vidiniai garsai, o kažkur pakampėje tupi Šriodingerio katė. Buvusios ligoninės sales užpildys instaliaciniai objektai inspiruoti gyvūnų kūniškųjų pavidalų ir jau susieti su šiuolaikinėmis technologijomis. O dabartiniai Tyzenhauzų rūmų gyventojai – balandžiai taps paveikslų herojais – žmogūnais labai panašiais į tuos, kurie šiuos rūmus ir suniokojo.
Visas renginys yra paremtas bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo idėja. Parodos organizatoriai ir dalyviai patys surinko statybines atliekas, stiklų duženas, šlavė patalpas ir koridorius, kalė išdaužtus langus, išvaikė balandžius. Kad vandalų suniokotas pastatas įgautų žmogišką vaizdą ir galėtų atverti duris menui. Kūrinių instaliavimą savo jėgomis ir lėšomis, padėdami vienas kitam taip pat atliko patys menininkai.
Parodoje dalyvauja: Indrė Ercmonaitė, Artūras Arcė Rožkovas, Maksym Golovko ir Alyona Kovalenko, Darius Jančauskas, Daiva Kairevičiūtė, Aistis Kavaliauskas, Ieva Tarejeva, Andrius Makare Makarevičius.
Apie Tyzenhauzų ligoninę: dailininkės ir filantropės, grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckos lėšomis Naujininkuose 1861–1884 m. įsteigta ir pastatyta vieną pirmųjų akių ligoninių Vilniuje. Šie neorenesanso stiliaus rūmai sostinėje iškilo 1881 m. Architektu darbavosi Pšezdzieckiams nemažai statęs varšuvietis Marcelis Berendtas, statybas prižiūrėjo inžinierius I. Levickis, o 1884 m. priestatais ir įmantria ažūrine tvora ansamblį papildė Feliksas Jasinskis. Tarpukario ir karo metais įstaiga vadinta Šv. Juozapo vardu (Lecznica Sw. Jozefa), dar vėliau tapo Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligonine, tuomet pora metų gyvavo kaip šv. Roko ligoninė ir galiausiai 2015 metais pastatas buvo apleistas ir paliktas merdėti be šeimininkų.
