K.Sabolius: kol kas esame šoko būsenoje
Filosofas Kristupas Sabolius teigia, jog nors karantinas ir kultūros migravimas į virtualią erdvę leidžia tikėtis įdomių transformacijų, vargu, ar kultūra skaitmeninėje erdvėje nukonkuruos kultūrą realybėje.
„Šis karantinas turės trauminių pasekmių, kai kas pasikeis, galbūt ir nebeatstatomai. Bet ar mes nuo to nustosime būti biologinės, socialinės būtybės, ar mes pasitenkinsim vien tik virtualiu gyvenimu? Aš tuo abejočiau. Virtuali erdvė nekompensuos kitų plotmių“, – sako K.Sabolius.
Vis tik, anot filosofo, karantino situacija sukūrė savų paradoksų: „Daugybė avangardinių judėjimų nuo XX a. pradžios siekė išjudinti, emancipuoti stebėtoją kažkokiam politiniam veiksmui, siekiui dalyvauti tikrovėje kitaip. O dabar visi, sėdėdami namuose, esame priversti būti stebėtojais. Tada kyla klausimas – kas dedasi su mūsų politiniu potencialu? Su mūsų galimybe veikti tikrovėje?
Šis momentas, man atrodo, yra labai jautriai išgyvenamas kultūros, kuri yra daugialypė, multidimenciška erdvė. Todėl tiesiog migravimas į kažkokią platformą ir pateikimas naujomis formomis to, kas yra sukurta, nėra išsprendžiamas pilnavertiškai.
Yra ir ekonominis aspektas. Kartais trūksta net ir gero interneto ryšio ar gerų technologinių sprendimų, kad kultūros lauko darbuotojai, neturintys didelių ekonominių galimybių, galėtų virtualioje erdvėje ką nors pasiūlyti pilnavertiškai”, – teigė K.Sabolius.
Anot filosofo, šiandien gyvenimui persikėlus į virtualybę, mes vis dar esame šoko būsenoje: „Man tenka dėstyti virtualioje erdvėje. Ir aš turiu galybę studentų, kurie sprendžia savo asmeninius klausimus tuo metu, kai turi klausytis paskaitos. Kaip ir kiekvienas iš mūsų. Tai gali būti vaikai, gali būti vyresni tėvai, kuriuos reikia prižiūrėti, gali būti įtempti santykiai anapus ekrano. Kaip tai suderinti? Kur tas gyvenimo plotmes nukišti, kad staiga online’as taptų langu į kažką, ką turi suprasti?“.
Dėl šios priežasties, K.Saboliaus teigimu, šiandien, vertinant kultūros produkcijos perkėlimą į virtualią erdvę, dar sunku pasakyti, ar kai kuriais atvejais susiduriame su kūrybiškumo stoka, ar su krizės akivaizdoje ištikusiu paralyžiumi. Todėl į susidariusią situaciją jis siūlo žiūrėti iš dviejų perspektyvų.
„Iš vienos pusės, technologijos gali virsti persivartojimu ir taip užvaldyti mūsų kasdienybę, kad mes jų nebekontroliuosime. Tačiau suvaldžius tą online’o perteklių, galbūt kažkiek jį pakoregavus, mes tikrai turime galimybių priimti kai kuriuos turinius, kurių anksčiau negalėjome pasiekti. Žinoma, ne tokiu pilnavertišku būdu. Bet, vis dėlto, jie šiandien tampa pasiekiamesni“, – kalbėjo filosofas.
MO muziejus pastebi didesnį lankytojų įsitraukimą
MO muziejus dar ir prieš karantiną buvo bene aktyviausiai savo kolekciją virtualioje erdvėje pristatantis muziejus Lietuvoje. Šiandien susiklosčiusi situacija privertė tam skirti dar daugiau dėmesio, tačiau muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė sako abejojanti, ar karantinas pakeis žmonių norą patirti meną realybėje.
„Atsiradus virtualiai erdvei, muziejai ilgai svarstė, ar tai gali sumažinti lankytojų srautus ir ar paties kūrinio matymas virtualioje erdvėje nepanaikins smalsumo jį pamatyti gyvai. Kaip žinia, atsakymas buvo priešingas – kuo daugiau žmonės kažką mato virtualioje erdvėje, tuo didesnis kyla noras pamatyti tikrą kūrinį. Kultūrinė patirtis, išgyvenama kartu su kitais, ir daro ją ypatinga.
Visa tai nedings, bet, tuo pačiu, mes pastebim ir kitą momentą – kad šiuo metu į virtualų turinį įsitraukiama žymiai stipriau, negu iki karantino. Reiškia, tam tikrai daliai žmonių tai yra visiškai nauja. Galbūt parodoje kartais būna sunkiau įsigilinti, išklausyti visą pateikiamą informaciją, tos galimybės atsiveria būnant namuose. Dabar, žinoma, yra karantinas, bet galbūt ir jam pasibaigus galimybė naudotis virtualiu turiniu sugrįš. Manau, kad tai galėtų būti pozityvi pasekmė patirčių, kurios formuojasi karantine”, – kalbėjo M.Ivanauskienė.
Vis aktyviau kalbama ir apie tai, kad kultūros kėlimasis į virtualią erdvę leido daugiau dėmesio skirti kultūros prieinamumui – priartinti ją prie tų, kurie anksčiau nebuvo ar neturėjo galimybių būti jos vartotojais. Ar ši tendencija pastebima ir MO muziejuje?
„Mes, būdami įvietinti Vilniuje, konkrečioje erdvėje, į kurią patenkama įsigijus bilietą, visada žiūrėjom į šią virtualaus turinio ir sklaidos galimybę kaip į labai svarbią savo veikloje. Galvojame įvairiais atvirumo aspektais – nuo fizinio iki finansinio ar geografinio. Manau, kad šitas karantinas galbūt suaktyvavo didesnę dalį žmonių atrasti, kas galbūt buvo prieinama ir iki tol. Dabar stebime didesnį atgarsį ir didesnį įsitraukimą. Norisi tikėti, kad tai gali išlikti ir po to“, – sakė MO muziejaus direktorė.
M.Valiūnaitė: gali pasikeisti kino industrijos įpročiai
Šiandien vis daugiau kino festivalių per koronaviruso pandemiją yra priversti savo programą perkelti į namų kino platformas – vienas pirmųjų su tuo turėjo susidurti Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Tačiau jo meno vadovė Mantė Valiūnaitė teigia, jog kino festivaliams tai tik laikina išeitis iš susidariusios situacijos.
„Daugelio programų sudarytojų ir kuratorių nuomone – ir aš jiems pritariu – kino festivalis yra ne tik paties filmo parodymas ar kažkokios programos ištransliavimas. Festivalis yra didesnė patirtis. Tai ir susitikimai, ir, juo labiau, kino patyrimas kartu su kitais žiūrovais.
Aš manau, kad tokios socialios patirties tikrai nebus atsisakyta. Virtuali erdvė nėra ta tikroji erdvė festivaliui vykti, bet laikina priemonė parodyti tai, kas šiuo metu kitomis priemonėmis negali būti parodyta”, – sakė M.Valiūnaitė.
Tačiau, jos teigimu, kino festivaliuose ilgainiui gali pasikeisti kino industrijos įpročiai – galbūt bus pastebėta, jog dirbti nuotoliniu būdu yra saugu ir patogu, todėl, siekiant sumažinti kelionių, kino profesionalai gali būti kviečiami žiūrėti net pačius naujausius filmus internetinėse platformose.
Taip pat, pasak M.Valiūnaitės, tikėtina, jog daugiau dėmesio bus skiriama kultūros prieinamumui – t.y. pagalvota apie tuos, kurie įprastai negali ar neturi galimybių keliauti.
Ar sulig karantino pabaiga dings ir žmonių baimė socializuotis?
Ar kultūros laukui pavyks greitai išbristi iš duobės priklauso ir nuo to, ar pasibaigus karantinui žmonės nesibaimins socializuotis, o taip pat ir lankytis kultūrinėse erdvėse. Šiuo klausimu ekspertų nuomonės išsiskiria.
Pasak menotyrininkės, kultūros politikos tyrinėtojos Skaidros Trilupaitytės, karantinas pakeis visus mūsų įpročius, tarp jų ir socialinius.
„Sakoma, kad gyvenimas jau nebebus toks, koks buvo, kaip ir po visų didžiųjų įvykių ar katastrofų. Matome labai staigų pokytį, kurį lėmė karantino sąlygos – negalima išeiti iš namų ir tai jau yra šokas. O vėliau turbūt bus ir kiti dalykai, kurie palaipsniui atsiskleis. Dabar, pavyzdžiui, matome stiprėjantį spaudimą pereiti į skaitmeninę erdvę.
Vargu, ar pasibaigus karantinui kitą dieną žmonės puls į gatves ir noriai sės vienas šalia kito – ar tai būtų kavinėje, ar teatro salėje. Saugojimosi instinktas išliks. Institucijoms tai, be abejo, taip pat atsilieps“, – teigia S.Trilupaitytė.
Vis tik filosofas Kęstas Kirtiklis nemano, kad žmonių baimė socializuotis išliks ilgam: „Aišku, tai priklauso nuo to, kiek viskas truks. Bet juk visi puikiai žino, kad nuo gripo ar nuo autoavarijų galima labai nesunkiai mirti. Vis dėlto, atsisėdęs prie mašinos vairo aš negalvoju apie visas katastrofas, kurios gali mane ištikti. Aš jaučiuosi ontologiškai saugus, kaip sakė britų sociologas Anthony Giddensas. Man atrodo, žmonės turi tą saugumo instinktą. Suprantame, kad pasaulyje gal ir yra daugybė šansų numirti, bet kiekvienas mūsų atsikėlęs nekataloguojame visų įmanomų būdų, kaip liūdnai mums galėtų baigtis“, – teigė K.Kirtiklis.
Pasak jo, kultūros lauke kol kas matyti sutrikimas – esą kol kas nerandama būdų, kaip į susidariusią situaciją reaguoti kūrybiškai. Tačiau jei bus rasta naujų, netikėtų formų, anot K.Kirtiklio, gali būti, kad kultūros virtualybėje poreikis ilgainiui išaugs.
S.Trilupaitytės nuomone, kultūros migracija į virtualų pasaulį dar bus tobulinama ir visa tai, ko gero, neišnyks pasibaigus karantinui.
Pasak jos, per karantiną gali stipriai nukentėti kultūros sektoriai, pagrįsti betarpišku įspūdžiu ir dalinimusi – pavyzdžiui, scenos menai. Tačiau kalbant ir apie kitas kultūros sritis, tarkime, knygų leidybą ir prekybą jomis, nereikia pamiršti, jog ir čia egzistuoja fizinio kontakto poreikis: „Todėl būtų labai gaila, jei dėl karantino būtų neigiamai paveikti kai kurie miesto taškai, kurie buvo labai svarbūs dėl savo kultūrinės veiklos“, – sako S.Trilupaitytė.