Ta proga kalbamės su architektu Viktoru Skokausku – žmogumi, suprojektavusiu du bene labiausiai atpažįstamus miesto pastatus: Panevėžio Muzikinį teatrą ir Teismo rūmus.
Su architektu kalbasi Vladas Ulinskas.
– Kaip pradėjote architekto kelią? Kas pastūmėjo imtis būtent šios profesijos?
– Architektūra mane sudomino braižybos mano mokytojas: mokykloje labai mėgau šią pamoką, taigi kas beliko (juokiasi). Pagal paskyrimą atvažiavau dirbti į Panevėžį, Komunalinio ūkio projektavimo institutą. Man ten labai nepatiko: reikėjo daryti remontus, smulkius projektavimo darbus. Norėjau dirbti su didesnės apimties darbais, turėti galimybių kūrybai. Dėl to išėjau į Miesto statybos projektavimo institutą. Ten galėjau dirbti su individualiais projektais, pavyzdžiui, kino teatro „Versmės“ ir Teismo pastatais. Tai buvo atgaiva.
– Turbūt ne veltui buvusio kino teatro ,,Versmė“ (dabartinio Panevėžio muzikinio teatro) pastatas yra vienas svarbesnių jūsų ankstyvųjų projektų?
– Taip. Tuo metu reikėjo suprojektuoti 400 vietų kino teatrą. Iš pradžių buvo siūlomas tokio tipo pastatas, koks yra Anykščiuose – nedidukas ir visiems įprastas. Tačiau miesto vadovybė ir miesto architektas mums padėjo: jie kreipėsi į Valstybinį statybos reikalų komitetą ir mes gavome leidimą individualiam projektui. Visi suprato, kad tokioje aikštėje negali stovėti tipinis pastatas. Leidimas galėjo atitekti Vilniui, tačiau atiteko Panevėžiui. Iš tos laimės ir džiaugsmo man teko pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Galimybės tais laikais buvo ne tokios kaip dabar – man pačiam teko spręsti ir akustikos problemą, ir skaičiuoti visus pakabinamų lubų kampus.
– Muzikinis teatras išsiskiria stačiakampe žiūrovų sale, kurios nesimato iš išorės (priešingai ,,Raketos“ ir ,,Garso“ kino teatrams). Ar projektuojant šį pastatą buvo siekiama nutolti nuo bendro tokios paskirties objektų tipo?
– Dabartinę formą padiktavo akustika. Garsas keliauja atitinkamu kampu, todėl pakabinamos lubos buvo padarytos visame perimetre su nuolydžiu. Natūraliai gavosi toks erdvės kritimas, atsirado kišenės, akustiniai kampai, kurie įvertina atspindį, grįžtantį garsą, atstumą. Tai atsispindi ir pastato išorėje: dalis ties ekranu yra pati aukščiausia, o kino projekcinė – žemiausia. Tuometiniai kino teatrai, tokie kaip „Raketa“ ar Anykščių kino teatras, turėjo elementarias dėžutes, lygias lubas ir sienas, į akustiką nebuvo atsižvelgiama. Man, kaip pradedančiajam architektui, šis pastatas labai reikšmingas. Jame sugebėjau išspręsti problemas naujai. Gaila, bet daugiau tokių įdomių darbų neteko kurti. Ir nors sakoma, kad pirmas blynas dažniausiai būna prisvilęs, man jis pavyko.
– Ar grandinės fasade simbolizuoja tėkmę?
– Taip. Tai yra vandens nuvedimas. Kartu su Panevėžio kino teatro direkcijos vadovu Stepu Matuza, kuris ir buvo pagrindinis užsakovas, galvojome, ką čia būtų galima padaryti. Vokiškame žurnale buvau matęs, kad vandens nubėgimas daromas ir grandinėmis. Taip vanduo būna organizuotas – nesitaško, čiurlena ir gražiai nubėga. Jis man nieko neatsakė. Po dviejų ar trijų dienų iš kolūkio jis atvežė kažkokias grandines, kurias ir pakabinome.
– Kuo ypatingas teatro interjeras?
– Kažkur skaičiau, jog pagrindinės kino teatro patalpos sienų spalva turi būti tamsi. Atrodytų, koks skirtumas, kai užgesini šviesas? Tačiau kuo tamsesnės sienos, tuo labiau ekrane išryškėja vaizdas, patiriamas didesnis efektas. Ieškojome dekoratyvinių dažų, tačiau turėjome tik šviesius. Galiausiai radome tamsiai vyšninę spalvą, susimetėme pinigus ir nupirkome. Viršutinę salės dalį papuošėme ruplėtu tamsiu vyšninės spalvos tinku, o apatinėje dalyje atsirado juodos panelės. Visą tai išliko iki šių dienų.
– Dar vienas jūsų projektuotų pastatų – Teismo rūmai. Papasakokite apie juos daugiau.
– Teisingumo ministerija padarė orientacinį reikalingų patalpų sąrašą: reikėjo pagalvoti apie liudininkų, teisėjų pasitarimo patalpas. Šį projektą teko vežti pristatyti Architektūrinei tarybai Vilniuje, kuri mums pasakė: „Tokių dalykų Lietuvoje dar nebuvo. Jokių teismų nestatėme. Yra patalpa kaltinamajam, teisėjui. O kur advokatui?“ Kurdami šį pastatą ėjome nepramintais takais – Vilnius šiai paskirčiai naudojo carinių laikų statinį, o Kaunas pasistatė jau tada, kai Teismo rūmai atsirado Panevėžyje.
– Teismo rūmai pasižymi neįprastu kampiniu įėjimu. Kaip gimė šis sprendimas?
– Tai buvo atsakymas vaistinei, kurios įėjimas taip pat kampinis. Jeigu pažvelgsime į istorines, caro laikų nuotraukas, galima pamatyti kampinius įėjimus, kurių keletas dar likę Panevėžyje, pavyzdžiui, Masiulio knygynas. Jeigu pastatas stovi gatvių sankryžoje, kampinis įėjimas yra ir tradicija, ir praktika – jei jo nebūtų, reikėtų duris daryti iš abiejų gatvių.
– Projektuodamas Muzikinį teatrą pats sprendėte ir garso sklidimo klausimą. Sakykite, ar buvo atsižvelgiama į Teismo rūmų salių akustines savybes?
– Taip. Kalbant apie viršutinę konstrukciją, buvo pagalvota padaryti taip, kad atšokęs garsas gestų. Lubos buvo tarsi gaudyklė: reikėjo, jog viskas gerai girdėtųsi ir nesklistų aidas. Su šilumininkais sumąstėme, kad už vietos, kurioje sėdi teisėjas ir yra sudėti specialūs radiatoriai, reikia įrengti dekoratyvinę sienutę su išlinkimu. Kitaip tariant, už teisėjo buvo plokštuma, nuo kurios atšokęs garsas gražiai pasiskirsto salėje. Taip buvo geriau girdimas teisėjas bei šalia sėdintis prokuroras. Civilinių bylų sales darėme paprastutes, kadangi ten vyksta trumpalaikiai procesai, pavyzdžiui, skiriama bauda už pavogtą vištą.
– Daugumai žmonių architektūra reiškia tik vienokią ar kitokią funkciją atliekančius pastatus. Kiek verta kalbėti apie ją ir Panevėžį? Ar mieste turite mėgstamiausią vietą?
– Džiugu, kad dabar Panevėžyje atsiranda daugiau architektūros. Pavyzdžiui, turime Valdo Klimavičiaus projektuotą SEB banko pastatą. Man labiausiai patinka Laisvės ir Nepriklausomybės aikštės, Skaistakalnio parkas.
Manau, jog reikia kuo daugiau apie tai šnekėti. Architektūra auklėja, edukuoja žmogų. Kuo daugiau geros, kokybiškos architektūros, tuo labiau išprususi visuomenė. Kai žmogus auga geroje aplinkoje net ir jo požiūris keičiasi.
