– Kaunas garsėja savo modernistine tarpukario architektūra ir jau kuris laikas siekia, kad ši įgytų UNESCO Pasaulio paveldo vardą. Ar tai pagrįstos ambicijos? Kokius pokyčius lemtų toks pripažinimas?
– Mintis įtraukti Kauną į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą išties ambicinga ir tai nėra labai paprasta. Tačiau pats svarbiausias dalykas yra ne patekti į sąrašą, bet procesas.
Šiuo metu rengiame preliminarią paraišką, kuri yra pakankamai paprasta. Tačiau, vėliau seka sudėtingi ir ilgi namų darbai, truksiantys ne vienerius metus. Bus svarbus ne tik apsisprendimas dėl konkrečių pastatų, kuriuos norime saugoti, tačiau ir valdymo plano parengimas. O tai yra kaip tik tai ko mums šiandieną itin trūksta.
Nors gana didelį skaičių pastatų mes saugome Lietuvos įstatymais, tačiau bendros politikos ir vizijos, ką su šiais pastatais turėtume daryti, kodėl juos saugome ir pagal kokius strateginius kriterijus jie atrenkami, nėra. Valdymo planas vienai nedidelei kultūros paveldo registro daliai, kuri susijusi su tarpukario architektūra, tikėtina suteiktų impulsą, kryptį. Toks planas yra privaloma UNESCO paraiškos dalis.
Į preliminarią paraišką įtraukėme 68 pastatus. Šis skaičius dar gali kisti, bet sąraše atsidurs tiek visuomeninės, tiek gyvenamosios paskirties objektai. Čia ir slypi pati didžiausia nauda bei potencialas.
Šiandieną akis bado apleistas Centrinis paštas, buvę Pažangos bendrovės rūmai, Pieno centro rūmai, buvęs Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pastatas. Reikia ieškoti ne tik lėšų, tiems rūmams prikelti fiziškai, bet ir idėjų, ką su jais daryti. Galbūt juos galima skirti kūrybinei veiklai, o galbūt reiktų juose įsteigti jaunimo viešbučius. Galimybių, kurias galima atrasti diskutuojant ir bandant parašyti iš tiesų veikiantį valdymo planą, yra labai daug. Negana to, vieną iš mūsų rengiamo sąrašo dalių, sudaro gyvenamieji pastatai.
O ar toks siekis nėra ne per ambicingas, parodys laikas. Europoje Pasaulio paveldo ženklu įvertintų pastatų yra labai daug, todėl gauti šį vardą pakankamai sudėtinga. Tačiau mes kalbame apie XX a. objektus, o tokių yra kur kas mažiau, todėl atsiveria platesnės galimybės.
Išskirtinė visuotinė reikšmė, kuria remdamiesi pretenduojame gauti UNESCO paveldo vardą, yra ta, kad per labai trumpą laiką, per maždaug 13 metų, Kaune buvo pastatytas didžiulis kiekis modernistinių pastatų. Vieni iš jų buvo prabangūs, ekstravagantiški, kiti – mažiau įspūdingi, tačiau pakankamai simpatiški ir kuriantys vietos dvasią.
Ne atskiri pastatai, o miestovaizdis ir yra tai ką turėtume parodyti pasauliui. Kalbėdami apie miestą, pirmiausiai turime omeny labai skirtingas jo funkcijas: reprezentacinius visuomeninės paskirties pastatus, socialinę miesto infrastruktūrą ir gyvenamuosius pastatus – kasdienybės paveldą.
Jeigu būtų mano valia, aš siūlyčiau finansavimą skirti pirmiausiai tiems pastatams, kuriuose po sutvarkymo galėtume atrasti ne tik gyvenamąją, tačiau ir platesnę kultūrinę bei ekonominę funkciją, – V.Petrulis.
Mano minėtas valdymo planas yra potenciali priemonė ieškoti sprendimo, ką su šiais pastatais daryti.
Savivaldybė nuolat skiria šiek tiek pinigų pastatų renovacijai.
Tačiau jeigu būtų mano valia, aš siūlyčiau finansavimą skirti pirmiausiai tiems pastatams, kuriuose po sutvarkymo galėtume atrasti ne tik gyvenamąją, tačiau ir platesnę kultūrinę bei ekonominę funkciją: pirmą aukštą, vieną ar kitą kambarį daugelyje pastatų būtų galima integruoti į kultūrinį bei ekonominį miesto gyvenimą.
– Kuo originalus architektūrinis Kauno miesto veidas? Ar kauniečiai tai supranta ir vertina?
– Be abejonės įdomiausias yra vadinamas naujasis paveldas. Tai Kauno tvirtovės ir tarpukario sluoksniai. Nors be abejonės nereikia užmiršti Pažaislio vienuolyno, senamiesčio. O ar mes tai vertiname ir suprantame? Šiuolaikinės paveldosaugos terminologijoje žmonių grupė vertinanti sau aktualų paveldą įvardijama, kaip paveldo bendruomenė.
Manau, kad jos pastaruoju metu Kaune pakankamai stipriai plečiasi. Vis daugiau žmonių pradeda mąstyti, kad vienos ar kitos erdvės įdomios istoriniu ar architektūriniu požiūriu. Žmonės tas vietas lanko, domisi jų istorija, pasakojimais, todėl galima sakyti, kad suvokimas apie architektūrinio palikimo svarbą pamažu didėja.
Visgi paveldas vis dar nesulaukia tokio atgarsio, kokio tikisi specialistai. Juk ne tik susidomėjimas, tačiau ir rūpinimasis savosiomis vertybėmis yra supratimo ir vertinimo ženklas. Manau, taip yra todėl, kad sovietiniai metai nutraukė autentišką ryšį tarp vietos ir jos savininko. Daugelis gyvenamųjų pastatų, prekybos erdvių, knygynų, kavinių, restoranų, parduotuvių buvo nacionalizuoti, prarado savininką.
Puikus Liuksemburgo, gana nedidelio miesto pavyzdys, kuriame atrasime kavinių, batų dirbtuvėlių ir kitų pastatų, kuriuose interjeras nesikeičia jau daugelį metų. Tokių vietų Europoje atrastume nemažai. Tai yra iš kartos į kartą vykstančio proceso rezultatas, kuris lemia visai kitokį paveldo supratimą ir vertinimą. Kaune mums tenka nupinti naujus, tamprius ryšius tarp vietos ir žmogaus, kuris tą vietą gerbia, myli ir vertina.
Puikus Liuksemburgo, gana nedidelio miesto pavyzdys, kuriame atrasime kavinių, batų dirbtuvėlių ir kitų pastatų, kuriuose interjeras nesikeičia jau daugelį metų.
Galbūt esu naivus, bet manau, kad jei jau kalbame apie kultūros sostinę – miestą, kuris ieško impulso iš kūrybinių iniciatyvų ir kūrybingų žmonių, tai šie žmonės tikrai suvoks, kad erdvės, kurias paveldėjome iš praeities, yra unikalios.
Fizinių praeities liudijimų mes negalime sukurti iš naujo, todėl turime, pabandyti atrasti naujus požiūrio kampus kaip jį galime priimti šiandienos gyvenimui. Naujos erdvės neabejotinai turi savo privalumų, bet miesto unikalumas, kuris gali būti panaudotas, konkurencinėj kovoj, stengiantis parodyti kuo mes įdomesni, stipresni, slypi būtent pavelde. Yra daugybė įvairių būdų kaip pritraukti žmones atvažiuoti.
Pavyzdžiui ne tik pažintinis, bet ir konferencinis turizmas, kuris leidžia įvertinti, ką originalaus mes turime Kaune. Sterilias XXI a. erdves galima sukurti visur. O kiekvienas originalus net ir nedideliam Lietuvos miestelyje esantis traukos taškas gali tapti priežastimi pakviesti apsilankyti, nes net ir būnant konferencijoj, dažnai būna įdomu sužinoti, kas apylinkėse yra įdomaus.
– Kaip Kaunas galėtų tapti inovatyvesniu ir šiuolaikiškesniu Europietišku miestu? Kaip prie to galėtų prisidėti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” projektas?
– Jeigu kalbame apie fizines erdves, miesto urbanistinę struktūrą ir kultūrą, man atrodo, svarbiausia yra atrasti kelią, kuris suteiktų miesto raidai impulsą būtent kultūros priemonėmis. Tas procesas vyksta ir natūraliai. Yra nemažai žmonių, teigiančių, kad nėra prasmės investuoti papildomai, nes procesai gimę savaime, yra autentiškesni ir natūralesni, kas suteikia šioms iniciatyvoms organiskumo ir aktualumo. Tokiuose žodžiuose esama tiesos.
Visgi atsižvelgus į šiuolaikinio pasaulio patirtį, manau, kad papildomas stimulas iš valstybės, o ir miesto savęs pozicionavimas atviru kultūrinėms iniciatyvoms, gali sutekti pozityvių impulsų miesto raidai. Kultūros sostinės projekto atveju, labai svarbu akcentuoti ne tik 2022-us metus, o pasiruošimo procesą iki jų bei galimą pozityvią įtaką po šių metų.
Be abejonės, Kultūros sostinės metai būtų susiję su kur kas gausesnėmis konferencijomis, įvykiais, parodomis. Tačiau tai turėtų tapti ne pagrindiniu tikslu. Greičiau tai tarpinį stotelė, savotiška apžvalgos aikštele kopiant į kalną. Tai laiko momentas kuriame galime įvertinti kas jau įvyko, pasidžiaugti vaizdingu reginiu. Visgi esminis tikslas yra kopti į kalną toliau.
