Teigiama, kad po pirmojo „Revizoriaus“ pastatymo Rusijos caras N.Gogolio satyrą, autoriaus nelaimei, priėmė asmeniškai. Ir nors visais laikais kiekvienoje visuomenėje galima aptikti savų gorodničių ir chlestakovų, o šiandieninių politinių įvykių fone „Revizoriaus“ satyrinis užtaisas galėtų sprogti galingiau nei bet kada, režisieriui Rimui Tuminui niekuomet nekilo ūpas pamokančiai grūmoti nuo scenos. Anot jo paties, statant spektaklį jam visiškai nerūpėjęs nei socialinis, nei politinis, nei religinis kontekstas.
„Aš įsitikinęs, kad dabar niekam tas demaskavimo patosas nereikalingas. Seniai niekam neberūpi špyga kišenėje – visą tiesą apie visus galima kloti kur tik nori, – tikina režisierius. – Man norisi kalbėti apie žmogų. Pagrindine spektaklio tema padaryti žmogaus apsivalymą. Nuo ko? Tikriausiai nuo kančių, kompleksų, nuodėmių, persekiojančių jį visą gyvenimą.“
Toks netikėtas žvilgsnis į chrestomatinę, gausybe sceninių štampų aplipusią pjesę sukelia pojūtį, lyg pirmąkart girdėtum tariamus N.Gogolio žodžius, ir verčia stebėtis neišsenkančiu režisieriaus sąmoju bei fantazija. Čia sunku užčiuopti juokingo ir dramatiško, realaus ir mistiško ribą.
Vilniaus mažojo teatro „Revizorius“ gausus nepakartojamų, kone juvelyriškai išraižytų ir lengvai bei azartiškai atliekamų vaidmenų. Režisierius pasirūpino, kad žiūrovams malonumo suteiktų kiekviena detalė, kiekvienas gestas ir intonacija. R.Tuminui nebaisu ištęsti spektaklį, jis leidžia aktoriams Eglei Gabrėnaitei, Evaldui Jarui, Andriui Žebrauskui, Arvydui Dapšiui, Gediminui Girdvainiui suvaidinti viską, kas suteikia jų personažams ryškumo. O aktorius Arūnas Sakalauskas šiame spektaklyje tik jam vienam pavaldžiomis priemonėmis sukūrė turbūt vieną žymiausių visų laikų Chlestakovų. Po 2004-aisiais metais įvykusių gastrolių Kolumbijos sostinėje Bogotoje užsienio šalių kritikai šį Rimo Tumino spektaklį pavadino „grynojo teatro stebuklu.“
Visi Rimo Tumino spektakliai žiūrovus nuteikia šventiškai, leidžia patirti bemaž vaikiškai tyrą šventės džiaugsmą, tačiau „Maskaradas“, ko gero, šiuo pažiūriu pranoksta visus. Prieš dvylika metų Vilniaus mažajame teatre pastatytas spektaklis yra apkeliavęs daugelį pasaulio šalių – nuo Švedijos iki Italijos, nuo Pietų Korėjos iki Meksikos – ir pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, taip pat ir lietuviškąjį „Kristoforą“ bei aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinę kaukę“. Po „Maskarado” gastrolių Didžiojoje Britanijoje 1999-aisiais m. dienraštis „The Guardian“ vilniečių trupę pavadino viena geriausių pasaulyje.
Žvelgiant į „Maskarado“ pasaulinę sceninę istoriją, Rimo Tumino spektaklį galima įrašyti į žymiausių ir sėkmingiausių romantinio Michailo Lermontovo kūrinio interpretacijų sąrašą. Šis užburiančio grožio spektaklis sklidinas svaigaus ir ilgesingo Chačaturiano valso garsų ir tuščioje juodoje scenos erdvėje krintančio sniego pasakoja romantiškos meilės istoriją, tačiau ji talentingo režisieriaus rankose iš sentimentalios melodramos virsta ekscentriška tragikomedija. „The Independent“ pastebėjo, kad „režisieriaus Rimo Tumino traktuotė atskleidžia geliančią pjesės tragediją, primenančią tuo pat metu ir „Otelą“, ir „Žiemos pasaką“, kuri rutuliojasi laukiniame, sūkuringame sniego pūgų, valsų ir elegantiškos klounados išdaigų pasaulyje.“