Jau vienuoliktą vasarą iš eilės Deltuvos miestelį Ukmergės rajone drebino šūviai, temdė inscenizuoto karo dūmai, mindė žirgų kanopos ir kareivių kojos. Mūšis priminė istorinę praeitį ir supažindino žiūrovus su XIX šimtmečio pradžios karyba. Kareivišką išmonę čia demonstravo Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos karo entuziastai, susibūrę į klubus, pasisiūdinę Napoleono epochos uniformas, įsigiję ano meto amunicijos ir mėginantys kariauti taip, kaip buvo kariauta anksčiau. Užvakar įvykęs Deltuvos mūšis – Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto ir Rusijos caro Aleksandro I 1812 metų mūšių pakartojimas. Istorikai įrodė, kad vienas iš šių dviejų armijų susirėmimų vyko kaip tik Deltuvoje, o kovota birželio 28 dieną.
Karas – didelis „š“.
Mūšį stebėjęs istorikas Arvydas Pociūnas pateikė duomenų, kad tikrajame Deltuvos mūšyje dalyvavo 21 308 Rusijos armijos kariai, turėję 96 pabūklus, jie kovėsi su 44 532 Prancūzijos armijos kariais, šaudžiusiais iš 92 pabūklų. Per šį mūšį žuvo 115 žmonių, kovojusių abiejose pusėse, 137 buvo sužeisti.
Laimėtojų šiame mūšyje nebuvo, jis, anot A.Pociūno, dar kartą patvirtino žymiuosius Napoleono žodžius: „Karas yra didelis š.“
Tačiau scenoje ar inscenizuotame mūšio lauke jis – įspūdingas.
Kaip aiškino istorikas, mūsų, lietuvių, proseneliai 1912 metų kare kovėsi abiejose – prancūzų ir rusų pusėse. Tarp jų buvo ir prievarta paimtų, ir savanorių.
Komentatorius paaiškino, kad anų dienų karo sėkmė buvo vertinama ne pagal žuvusiųjų skaičių, o pagal tai, kiek paimta priešo vėliavų ir pabūklų.
Pasak A.Pociūno, 1912 metų kare skirtingų šalių daliniai kovojo apsirengę sava mundiruote, tačiau ne specialistui sunku buvo atskirti, kuri yra kurios šalies. Žinoma, kad be pačių prancūzų ir lietuvių Pancūzijos kariuomenėje būta portugalų, kroatų, šveicarų. Būtent šių šalių kariai labiausiai nuskriaudė mūsų krašto žmones. Rusijos kariuomenėje tarnavo latviai, suomiai, rusai, taip pat ir lietuviai.
Surinkta istorinė medžiaga byloja, kad patys prancūzai kariai buvę galantiški, už paslaugas atsilygindavę pinigais.
Ištikimosios palydovės
Inscenizuotame mūšyje daugiausia buvo šaudoma. Degė karo lauke pastatyti namai, krito pašauti kariai. Prie sužeistųjų kaipmat atsirasdavo karo vyrus lydinčių marketančių, jos tvarstydavo jų žaizdas. Marketantėmis tuomet buvo vadinamos kariuomenei talkinančios moterys ir merginos. Jos gamindavo kariams valgį, slaugydavo, skalbdavo. Neretai šios moterys tapdavo karių žmonomis ir su jais nesiskirdavo visą gyvenimą.