Sudomino trys senos knygos
„Tai, kas įvyko 1930–1936 metais yra unikalu ir fantastiška. Niekam iš mūsų neteko girdėti nieko panašaus“, – 15min sakė Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Daina Kamarauskienė.
Patyrinėjus muziejuje saugomus istorinius dokumentus ir viską susisteminus paaiškėjo, jog dabartinis dailės ir Vytauto Didžiojo karo muziejai buvo pastatyti padedant visuomenei, o dabartiniai studentai, besimokantys komunikacijos ir viešųjų ryšių, drąsiai galėtų praverti muziejaus duris ir iš archyvinių dokumentų mokytis komunikacijos meno.
„Viskas prasidėjo prieš kelerius metus, kai bekilnojant mūsų muziejaus archyvus prisiminėme turintys tris įspūdingas, didingas knygas. Jos buvo nepaprastai gražiai įrištos, su dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno iliustruotais tituliniais lapais. Ant tų knygų buvo trys raidės: L, R ir Š.
Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad knygos skirtos pažymėti labdariam, rėmėjam ir šelpėjam, kurie vykdė didžiulę aukojimo akciją, trukusią fantastiškai ilgą laiką – nuo 1930 iki 1936 metų“, – pasakojo D.Kamarauskienė.
Viskas prasidėjo prieš kelerius metus, kai bekilnojant mūsų muziejaus archyvus prisiminėme turintys tris įspūdingas, didingas knygas.
Būtent šios knygos ir tapo atspirties tašku gilesniam tyrimui, tarsi siūlų kamuolį bandant išnarplioti muziejaus statybų ir labdaros akcijos istoriją.
Mirties metinėms – muziejaus statyba
Pradėjus domėtis ėmė dėliotis įspūdingas vitražas: su to meto nuotraukomis, idėjomis, prisiminimais ir garsiomis pavardėmis.
„Paaiškėjo, kad knygos yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo komiteto ir fondo palikimas, likęs muziejuje. Tačiau kaip jie veikė? Buvo labai daug klausimų, į kuriuos reikėjo rasti atsakymus“, – sakė D.Kamarauskienė.
Istorija, kurią pasakoja muziejininkai, mena Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių paminėjimą.
1928 metais, ruošiantis minėti Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, visuomenėje kilo didelė diskusija, kaip tą padaryti. Buvo nuomonių, jog užtektų išleisti kelis plakatus, pagaminti tai progai skirtų degtukų liniją ar pastatyti paminklą.
„Tačiau to meto Lietuvos šviesuomenė pareiškė, kad nereikia paminklų, o pinigai taip pat nebus švaistomi šampanui ir fejerverkams. Skamba kaip šių dienų aktualija“, – juokėsi D.Kamarauskienė.
Todėl buvo nuspręsta statyti tai, kas turėtų likti ir ateities kartoms – po ilgų diskusijų pritarta nacionalinio muziejaus, tuo metu pavadino Tautos muziejumi, statyboms. Muziejus turėjo sujungti daugelį tuo metu laikinojoje sostinėje buvusių muziejų.
„Dabar pas mus lankosi šimtai tūkstančių lankytojų. Vadinasi, idėja pasiteisino. Šiuo metu tai yra Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus“, – kalbėjo pašnekovė.
Lietuva nebuvo turtinga šalis, todėl surinkti tokią sumą – sudėtinga, valstybė finansuoti viso projekto nepajėgė. Nors dabar muziejus atrodo mažas, tačiau tais metais tokio didelio komplekso neturėjo nė viena Baltijos šalis.
Tačiau, pasak D.Kamarauskienės, tuomet tai buvo didelis finansinis iššūkis, kadangi muziejaus statybos sąmata buvo įvardyta 2 milijonais litų.
Buvo priimtas sprendimas į pinigų rinkliavą įtraukti ne tik visą Lietuvą, tačiau ir JAV gyvenančius lietuvius.
„Lietuva nebuvo turtinga šalis, todėl surinkti tokią sumą – sudėtinga, valstybė finansuoti viso projekto nepajėgė. Nors dabar muziejus atrodo mažas, tačiau tais metais tokio didelio komplekso neturėjo nė viena Baltijos šalis.
Unikalu tai, kad jau tada buvo suvokta – tauta negali gyvuoti be kultūros. Dabar tokio supratimo, deja, trūksta“, – kalbėjo D.Kamarauskienė.
Iššifravo trijų raidžių reikšmę
Pirmą kartą šalies istorijoje, sako D.Kamarauskienė, buvo priimtas asmenybei skirtas įstatymas, pavadintas Vytauto Didžiojo įstatymu.
Įkurtas Vytauto Didžiojo komitetas, prie kurio vairo tąsyk stovėjo daug šviesuolių bei žinomų žmonių – Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Vileišis, Vincas Krėvė-Mickevičius.
Vienas iš iškeltų tikslų – į nacionalinio muziejaus statybą įjungti visą tautą, todėl visoje Lietuvoje buvo įkurti ir 307 pakomitečiai, kuriems vadovavo kaimo ar miestelio šviesuomenė: mokytojai, policininkai, kunigai.
D.Kamarauskienė sako, kad ilgai netruko iššifruoti ir ant senųjų knygų esančias L, R ir Š raides. Pasirodė, kad taip buvo įvardytos aukotojų kategorijos.
Daugiausia muziejaus statybai paaukojo vienas JAV lietuvis – apie 2 tūkst. litų, didžiausias aukotojas Lietuvoje buvo Juozas Tumas-Vaižgantas, skyręs 1000 litų.
L reiškė labdarius, kurie, norėdami gauti liudijimą apie aukojimą, prie labdaros akcijos turėjo prisidėti ne mažiau nei 500 litų. R buvo vadinami rėmėjai, kurių indėlis buvo kuklesnis – ne mažiau nei 100 litų, o Š reiškė šelpėjus, aukojančius ne mažiau nei 50 litų.
Iš viso aukotojų sąraše – apie du tūkstančiai įrašų, kai kurie jų yra įvardyti ne atskiromis pavardėmis, tačiau grupėmis. Muziejaus darbuotojai sako norintys surasti ir aukotojų giminaičių – sąraše nemažai žmonių ras savo senelių ar prosenelių pavardes.
Daugiausia muziejaus statybai paaukojo vienas JAV lietuvis – apie 2 tūkst. litų, didžiausias aukotojas Lietuvoje buvo Juozas Tumas-Vaižgantas, skyręs 1000 litų.
„Tauta irgi buvo vargstanti, nebuvo daug turtuolių: vienas-kitas fabrikantas, vienas-kitas bankininkas, advokatas. Didelių lėšų nebuvo. Todėl sunku patikėti, jog pavyko surinkti daugiau nei milijoną litų.
Neįtikėtina yra tai, jog žmonės susivienijo ne karo ar didelės nelaimės akivaizdoje, o statant muziejų.
Taip, šio atradimo nėra kaip lyginti su profesoriaus Liudo Mažylio atradimu, tačiau man šią istoriją traukti į dienos šviesą buvo labai įdomu, ir tai buvo didelis atradimo džiaugsmas.
Kartais pagalvoju, kad tos knygos, nuo kurių viskas ir prasidėjo, muziejaus archyvuose galėjo nenaudojamos gulėti dar ilgai.
Daugybė dalykų muziejuje glūdi iki tam tikro laiko, kol kažkam kažkur užkliūva akis. Tuomet kartais ima aiškėti jau net detektyvinės istorijos. Muziejuose tų neatrastų klodų yra labai daug“, – sakė daug laiko įvairiuose archyvuose, bibliotekose praleidusi D.Kamarauskienė.
Aukoti kvietė ir mokinius
Muziejaus statybai aukoti buvo kviečiami ir įvairių Lietuvos mokyklų mokiniai. Į juos kreipėsi švietimo ministras Konstantinas Šakenis ir kvietė prisidėti prie Tautos muziejaus statybos.
„Nežiūrint į tai, kad jūsų piniginės labai mažos ir jūs esate labai maži, bet, pradėdami nuo mažumės ir bent mažą dalį kažkam aukodami, jūs išmoksite aukoti iš principo gyvenime“, – taip buvo kviečiami aukoti vaikai.
D.Kamarauskienė pasakoja, jog pavyko rasti ir daugiau užrašytų autentiškų kreipimųsi, kokiais žodžiais į tautą kreipėsi Vytauto Didžiojo komitetas.
Išlikusios ir archyvinės nuotraukos į Klaipėdos uostą įplaukiančio laivo, kuriuo į Vytauto Didžiojo mirties metinių paminėjimą atvyko Amerikos lietuviai.
„Vytauto Didžiojo komitetai buvo įkuri ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, o vienas didžiausių buvo Niujorke. JAV lietuviai laivais organizuodavo ekskursijas į Lietuvą. Pavyko rasti net vieno laivo keleivių sąrašus. Kelionės metu laive buvo leidžiamas laikraštis, skirtas Vytautui Didžiajam ir Lietuvos reklamai“, – sakė D.Kamarauskienė.
Penki šimtai valandų kelionei per Lietuvą
Muziejininkę nustebino ir kitos priemonės, kuriomis buvo vykdoma šešerius metus besitęsusi labdaros akcija.
D.Kamarauskienė juokauja, kad tuo metu nebuvo dabartinio laikmečio komunikacijos priemonių, tačiau tai nesutrukdė rinkti aukas.
Išradingumas, kaip surinkti pinigus, buvo pavydėtinas.
Didžioji dalis aukų buvo surinkta visoje Lietuvoje organizuojant įvairius meno renginius, loterijas, kur surinkti pinigai atitekdavo Vytauto Didžiojo fondui.
„Išradingumas, kaip surinkti pinigus, buvo pavydėtinas. Buvo statomi spektakliai, rengiami koncertai, tačiau populiariausi – šokių vakarai ir loterijos. Taip pat vykdavo įvairios paskaitos. Tai buvo vajus per visą Lietuvą“, – pasakojo pašnekovė.
D.Kamarauskienę taip pat sudomino archyvinė medžiaga, kurioje buvo pasakojama apie Vytauto Didžiojo „kelionę“ per Lietuvą.
„Niekaip nesupratau, kas tai yra, koks tai vaiduoklis, keliavęs per Lietuvą? Kai pradėjau ieškoti duomenų, paaiškėjo, kad Vytauto Didžiojo kelionė per Lietuvą buvo simbolinė. Keliavo Petro Rimšos bronzinis Vytauto medalis, mediniuose rėmuose. Tiesą sakant, nustebino šios akcijos mastelis. Tais metais buvo tiesiog kuriamas Vytauto Didžiojo kultas, ir tai tikrai verta atskiro pasakojimo“, – kalbėjo D.Kamarauskienė.
„Vytautas Didysis nori pamatyti savo Lietuvą“ – su tokiu šūkiu po šalį keliavo portretas.
„Taip, Lietuva yra maža, palyginti su jo laikų Lietuva. Galbūt jam bus liūdna, pamačius tokią Lietuvą? Bet jis nori apkeliauti. Tokia žinia buvo skelbiama visuomenei. Tokia geniali idėja kilo vieno Vytauto Didžiojo komiteto posėdžio metu“, – sakė D.Kamarauskienė.
Vytautas Didysis nori pamatyti savo Lietuvą. Taip, Lietuva yra maža, palyginti su jo laikų Lietuva. Galbūt jam bus liūdna, pamačius tokią Lietuvą?
Muziejininkę stebino ir tikslumas: viskas buvo nepaprastai tiksliai dokumentuojama. Yra išlikęs ir žurnalas, kada ir kur keliavo Vytautas Didysis, kokiame kaime buvo, kokiame bažnytkaimyje sustojo. Pagal sumanymą, pasakojo D.Kamarauskienė, jis nesustodamas turėjo keliauti 500 valandų – pagal mirties metinių skaičių.
Languose – kunigaikščio portretai
Vytauto Didžiojo atvykimas į bet kokį miestą ar kaimą tapdavo didele švente. Buvo nustatytas net ritualas, kaip jis pasitinkamas.
„Paveikslą būtinai turėjo lydėti du kariškiai ir du civiliai, o atvykus – vietinių gyventojų procesijos. Jos buvo įspūdingos. Miestelis ar kaimas privalėjo būti išpuoštas pynėm, girliandom, o languose – Vytauto Didžiojo portretai. Languose galėjo būti ir prezidento Antano Smetonos nuotrauka ar paveikslas.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmonės juos turėjo įsigyti, o tam buvo išleista visa produkcijos linija: įvairaus dydžio portretai, atvirukai, medaliai. Taip buvo kuriamas Vytauto Didžiojo kultas ir tai buvo labai paveiku.
Vytauto kelionė, remiantis istoriniais dokumentais, buvo išties fantastiška. Pavyzdžiui, jei Vytautas pasiekia Panevėžį 23.30 val., artėjant vidurnakčiui, reiškia, kad jis lieka nakvoti.
Nakvynės vieta įrengiama prašmatniai – su šviesos girliandomis, budint sargybiniams, degant amžinajai ugniai“, – pasakojo D.Kamarauskienė.
Iš viso Vytauto Didžiojo paveikslas apkeliavo 169 vietoves, daugiau nei pusės jų nuotraukos saugomos muziejuje.
Pasak muziejininkės, nuo 1930 metų visa Lietuva buvo apimta Vytauto Didžiojo idėjos, o Tautos muziejus tapo natūralia siekiamybe.
Herojus tiko visiems
Šešerius metus trukusios labdaros akcijos sėkmė, svarstė D.Kamarauskienė, iš dalies yra ir dėl pačios Vytauto Didžiojo asmenybės.
„Buvo renkamasi iš daugelio galimų herojų: kunigaikščių, žymių žmonių. Bet Vytautas Didysis – kaip personažas – tiko absoliučiai visiems.
Jis tiko tikintiesiems, nes platino katalikybę, tiko prezidentui Antanui Smetonai, nes stipria jėga suvienijo valstybę, tiko tuo metu žinomam visuomenės veikėjui ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojui Karoliui Dineikai, nes buvo teigiama, kad Vytautas buvo abstinentas, negėrė nei vyno, nei alaus.
Jis tiko ir žydams – jie garbino Vytautą Didįjį, nes jis pirmasis paskelbė privilegijas, kurios atėjo į žydų bendruomenes kitose Europos šalyse daugiau nei po 200 metų. Lietuvoje jie turėjo įvairiausias lengvatas, buvo uždrausta iš jų tyčiotis. Tai buvo tiesiog sėkmingai pasirinktas herojus“, – kalbėjo muziejininkė.
Atradimą pristatys visuomenei
Jau lapkričio pabaigoje Kaune, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, istorinis atradimas su vaizdine medžiaga bus pristatytas ir visuomenei.
„Kuriame meninę instaliaciją iš kartotekų, kurios yra autentiškos, surašytos ranka. Ją papildome minėtomis aukotojų knygomis. Tai – pagarbos ženklas visiems, parėmusiems muziejaus idėją. Neabejoju, kad muziejaus lankytojai aukotojų sąraše ras ir savo artimųjų pavardes.
Greta instaliacijos rengiame ir parodą, kad pamatytumėme, kokiomis priemonėmis visa tai buvo įgyvendinta.
Norime parodyti, kad lietuviai gali būti vieningi ir kad visi mes turime gerumo geną“, – sakė D.Kamarauskienė.
