Audronis Imbrasas: „Du trečdaliai Lietuvos gyvena nuolatinėje kultūrinėje ir mentalinėje atskirtyje“

– Kaip manote, kokios yra trys didžiausios kultūros sistemos problemos mažesnėse savivaldybėse?

– Jums leidus, norėčiau perfrazuoti jūsų klausimą. Nelaikau savivaldybių regionuose iš esmės atsakingomis už kultūros sistemą – ją iki šiol labiausiai lėmė ir tebelemia centrinė šalies valdžia, jos sprendimai nuo Nepriklausomybės pradžios, įskaitant jos įvairias priemones kultūros srityje, jai pavaldžias bei jos išlaikomas šios srities institucijas, jų realią įtaką. Ir esu linkęs kalbėti tiesiog apie mažesnius, ne didmiesčių formato, miestus bei jų gyventojus, kurių visų veiklų ir interesų vietinės savivaldybės dėl įvairių priežasčių neaprėpia, neatstovauja.

Jei kalbėtume apie kultūrą tuose 55 šalies miestuose, ne didmiesčiuose (nors griežtai vertinant su tam tikromis išlygom aš kalbėčiau apie 57 miestus), tai pagrindinės trys sisteminės problemos, mano dabartiniu vertinimu, būtų šios.

Pirma, jokios kultūros sistemos regionuose nėra, ji niekada nebuvo svarstyta ar modeliuota – yra tik atsitiktinis daugiausia iš sovietinių laikų paveldėtų, anų laikų valdžios sukonstruotų ir iki šiol sistemiškai nepertvarkytų organizacijų tuose miestuose bei regionuose veikiančių kai kurių valstybinių centralizuotų įstaigų veiklų atsitiktinis kratinys ir tą kratinį atitinkančių finansavimo priemonių visuma.

Profesionaliosios kultūros ir meno prieinamumo tuose 55 miestuose beveik nėra jokio.

Antra, mano interpretacija, profesionaliosios kultūros ir meno prieinamumo (šią sąvoką reiktų skirti nuo privažiuojamumo asmeniniu automobiliu) tuose 55 miestuose beveik nėra jokio.. Juoba turint galvoje, kaip tokios pasiekiamumo sistemos veikia kai kuriose pažangiausiose Vakarų valstybėse, į kurias mūsų politika teoriškai orientuojasi. Šita situacija garantuotai užtikrina vieną kol kas nelabai aptariamą reiškinį: du trečdaliai Lietuvos gyvena nuolatinėje kultūrinėje ir mentalinėje atskirtyje, savotiškame kultūriniame ir mentaliniame gete. Atskiros išimtys, kai kažkuriame regione nutinka kas išskirtinio ar vietinis elitas reguliariai važinėja į renginius sostinėje, tik patvirtina taisyklę, galiojančią absoliučiai daugumai tų miestų gyventojų – šalyje yra daugybė žmonių, niekada gyvenime nemačiusių operos, baleto, profesionalaus teatro spektaklio ar dailės parodos, niekada negirdėjusių pilnos sudėties simfoninio orkestro. Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų šiais technologijų laikais, net ir kino srityje ta atskirtis didžiulė.

Vadinamoji mėgėjų, kartais diskusijose suplakama su etno, kultūra regionuose yra iš esmės išstūmusi profesionaliąją kultūrą.

Trečia, vadinamoji mėgėjų, kartais diskusijose suplakama su etnokultūra, kultūra regionuose yra iš esmės išstūmusi profesionaliąją kultūrą, turinio prasme ją pakeitusi, o valstybė keistu, paradoksaliu būdu – pvz., per Nacionalinį kultūros centrą, jo įtaką ir veiklas, kurių objektas yra tokia kultūra – tą gyventojų 55–57 miestuose kultūrinę ir mentalinę atskirtį nuo 3–5 didmiesčių gyventojų nuolat palaiko ir gilina. Pridursiu, kad rinkimų šalyje rezultatai, jų sisteminiai skirtumai tarp didmiesčių ir mažesnių miestų man asmeniškai akivaizdžiai liudija tą sistemingą giluminę, tektoninę atskirtį, yra jos veidrodinis atspindys politikoje ir tų gyventojų politinėje elgsenoje per rinkimus bei pilietinėje laikysenoje. Nežinau, kam tokia padėtis naudinga – galbūt kažkurioms didmiesčių elito, interesų grupėms – bet apskritai tai silpnina mūsų visuomenės konkurencingumą šių laikų globaliame pasaulyje.

Biurokratija tampa realios veiklos pakaitalu.

Na ir yra visą mūsų valstybę graužianti sisteminė problema, kuri labai aštriai jaučiama regioninėse kultūros įstaigose – neįtikėtina biurokratija. Popieriai, tvarkos, ataskaitos, nesvarbu – fizinės ar elektroninės, užima absoliučiai didžiąją dalį tų įstaigų administracijų darbo laiko. Biurokratija tampa realios veiklos pakaitalu. Dalis jos ateina iš centrinės valdžios, dalis – vietinių valdžių prisigalvoti dalykai. Nesvarbu, kokia veikla vyksta, svarbu, kaip ji atrodo dokumentuose.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Audronis Imbrasas

– Sakote, kad jokios kultūros sistemos regionuose nėra. O kaip kultūros centrai ir mažųjų kultūros sostinių statusai?

– Kultūros sostinių statusai yra gera trumpalaikė vienam sezonui / vieneriems metams atskiruose miestuose konkurso būdu taikoma finansavimo priemonė. Ji paįvairina kultūrinį gyvenimą konkrečiu laikotarpiu konkrečiame mieste, bet ilgalaikėje perspektyvoje nieko nekeičia ir neužtikrina. Prasideda ir baigiasi, be gražių prisiminimų, beveik nieko nelieka. Tai labiau fasado, išorės pagyvinimas, bet ne esminius dalykus užtikrinanti priemonė.

Kultūros centrai ir yra vienos pagrindinių iš sovietinių laikų paveldėtų, anų laikų valdžios sukonstruotų ir iki šiol sistemiškai nepertvarkytų organizacijų.

O kultūros centrai ir yra vienos pagrindinių iš sovietinių laikų paveldėtų, anų laikų valdžios sukonstruotų ir iki šiol sistemiškai nepertvarkytų organizacijų. Jų yra labai įvairių, ir vienaip, ir kitaip, ir senamadiškiau, ir naujoviškiau veikiančių. Yra puikiai dirbančių plačių pažiūrų centrų vadovų – todėl nereikėtų mano teiginių taikyti visiems iš eilės. Tačiau tipinio vidutinio kultūros centro pagrindine misija ir veiklos tikslu (paironizuosiu: kadangi taip sukonstravo sovietmečio valdžia) paprastai yra laikomas rūpestis vietinė mėgėjų ir etnine kultūra, jos tęstinumo užtikrinimas, dalyvavimas dainų šventėse ir pan.

Profesionaliosios kultūros sklaidos / pasiekiamumo konkrečiame mieste užtikrinimas paprastai būna įrašytas daugumos kultūros centrų nuostatuose, bet tikrovėje tai vyksta nebent dalies valstybinių švenčių atvejais ir per centrui priskirto nekilnojamojo turto – salės, scenos ar pan. – nuomą tiems, kas kreipiasi dėl renginio nuomos, iš esmės – bet kam. Drįsčiau teigti, kad, jei lygintume su pažangiausių valstybių kultūros centrų veikimo modeliais, profesionalaus turinio kryptingu programavimu užsiima labai nedaug tų centrų. Tuo mūsų šalies kultūros centrai radikaliai skiriasi nuo Vakarų šalių, į kurias mūsų valstybė politiškai orientuojasi, kultūros centrų, kurie paprastai sudaro visos kultūros įvairovės, ypač – profesionaliosios, kokybiškos kultūros pasiekiamumo visoje šalies teritorijoje pagrindą, prioritetas ten paprastai būna profesionalioji kultūra ir menai, o darbas su vietiniais mėgėjais, vadinamoji įtraukioji kultūra, priešingai negu pas mus – tik lydinčioji, pagrindinę papildanti veikla.

Jei gyvenate sostinėje – pamėginkite, jei tik pajėgsite, įsivaizduoti savo kultūrinį gyvenimą be jokių profesionaliųjų visų žanrų.

Taigi, jei kalbame apie kažkokį sistemingumą, tai kultūros centrai regionuose sistemingai užsiima nebent tam tikra dalimi kultūros: mėgėjų ir etno kultūra. Jei gyvenate sostinėje – pamėginkite, jei tik pajėgsite, įsivaizduoti savo kultūrinį gyvenimą be jokių profesionaliųjų visų žanrų teatrų, filharmonijos, orkestrų, muziejų, galerijų, kino teatrų, vien tik su kaimynų ar pažįstamų, porąkart per savaitę susirenkančių pavaidinti ar pamuzikuoti, pasirodymais. O dauguma šalies gyventojų (ne didmiesčiuose gyvena apie du trečdalius mūsų visuomenės) tik tokioje realybėje ir gyvena.

Įsivaizduokite standartinę situaciją vilniečių šeimoje: „klausyk, nueinam šį pavasarį į kokį teatrą?“ – dažnai nedideliame mieste tai mažų mažiausiai reiškia 150–200 km kelionę, kurią reikia suplanuoti kaip trumpalaikes atostogas, kuriai reikia arba turėti asmeninį automobilį (nes į retą miestą galima grįžti vakariniu viešuoju autobusu arba traukiniu), arba rasti vietą nakvynei po spektaklio. Realiai dėl darbų arba mokymosi tai būna įmanoma nebent savaitgaliais. Man sunkoka visa tai vadinti kultūros sistema taip pat, kaip mes kalbame apie visuotinio švietimo ar sveikatos priežiūros sistemas šalyje. Nebent – diskriminacinės kultūros, kultūros ir mentalinės ilgalaikės atskirties sistema.

Aurelijos Babinskienės/Bendra.lt nuotr./Visagino miestas

– Kaip manote, kas motyvuotų kultūra nesidominčius žmones pasidomėti profesionaliuoju menu? Gal galėtumėte išskirti geruosius pavyzdžius, per kuriuos mažesniuose miesteliuose žmones pasiekė profesionalioji kultūra?

– Kodėl klausimas formuluojamas taip, tarsi žmonės nesidomėtų profesionaliąja kultūra, menais, tarsi jiems to nereikėtų? Kodėl nekyla tokie pat ar panašūs klausimai apie švietimo / ugdymo sritį, jei neturėtume visuotinio švietimo visoje šalyje sistemos, pavyzdžiui: „Kaip manote, kas motyvuotų švietimu nesidominčius žmones pasidomėti matematikos ar raštingumo, gramatikos pagrindais? Negi jiems nepakanka kaimo daraktoriaus siūlomų užsiėmimų sekmadieniais? Kam ta Pasaulinė literatūra žmogui, kuris visą gyvenimą tik vietinės parduotuvės kasoje dirba – ar jam nepakanka Žemaitės, Maironio, liaudies poezijos ir miestelio poeto skaitymų vasaros vakarais?“

Žmonės visur nori gyventi pilnavertį gyvenimą, įskaitant ir galimybę mokytis, ir galimybę sveikai gyventi, sportuoti, ir galimybę gauti maistą smegenims bei sielai.

Negaliu kalbėti už visą šalį ir jos gyventojus, bet mano asmeninės patirtys ir iš gyvenimo, tarkim, kadaise Jonavoje ar Trakuose, ir iš pastarųjų metų darbinės veiklos šiek tiek Ilzenbergo dvare Rokiškio rajone bei pastaruosius porą sezonų Visagine man liudija, kad žmonės visur nori gyventi pilnavertį gyvenimą, įskaitant ir galimybę mokytis, ir galimybę sveikai gyventi, sportuoti, ir galimybę gauti maistą smegenims bei sielai – kultūros ir meno produktus. Kitas dalykas, kad mūsų valstybė iki šiol taip veikia, kad ne didmiesčius kokybiška kultūra pasiekia retai, kai kurių miestų nepasiekia beveik visiškai. Tokiomis aplinkybėmis, be abejo, dalis tų miestų gyventojų net neįsivaizduoja, kad kokybiško spektaklio ar koncerto neturėtų būti privalu važiuoti tik į sostinę – tai galėtų ir turėtų, kaip ir kokioje Norvegijoje, Prancūzijoje ar Olandijoje, būti pasiekiama bet kuriame didesniame mieste, pirmiausia, pradedant nuo savivaldybių centrų. Man tai tiesiogiai siejasi ir su pilietiškumu ar žmonių savarankiškumu, gebėjimu atsakingai rūpintis savimi, savo artimaisiais, artimiausia aplinka. Kraupoka, kai šviesus mąstantis jaunas žmogus Visagine man užduoda klausimą: „O tikrai mes ir į Visaginą galim atsivežti gerą spektaklį ar čia pamatyti gerą kino filmą, ne tik į Daugpilį arba Vilnių to nuvažiuoti?“

Aišku, ilgus metus to negaudami, žmonės to net nesuvokia kaip savo kažkokios teisės į tuos pačius modernios valstybės atributus, kuriuos turi ir didieji miestai.

Aišku, ilgus metus to negaudami, žmonės to net nesuvokia kaip savo kažkokios teisės į tuos pačius modernios valstybės atributus, kuriuos turi ir didieji miestai. Yra nemažai gerųjų pavyzdžių, kaip miestus sistemingai pasiekia profesionalioji kultūra, o kur pasiekia – ten ja tikrai ir domimasi. Kasmetinis teatrų festivalis Rokiškyje – mano žiniomis, dauguma spektaklių būna pilni žiūrovų. Muzikos festivalis Kintuose arba prieš keletą metų pradėtas kokybiškas šiuolaikinio šokio festivalis Anykščiuose. Klaipėdos organizacijos „Žuvies akis“ projektas SPARSE – profesionalių scenos menų trupių spektaklių pristatymas vietos bendruomenėms Vakarų Lietuvoje – liudija, kaip to reikia ir nedidelių miestelių žmonėms.

Visagine porą pastarųjų sezonų eksperimentuojame su labai įvairių žanrų ir formatų renginiais, ir bent jau mano lūkesčius visaginiečiai visiškai pateisina. Stengiamės, kad bent kartą per mėnesį mieste įvyktų profesionaliosios kultūros renginys, mums tai pavyksta, po truputį prie minties apie būtinybę ar galimybę rodytis šiame mieste pratinasi ir nacionalinės ar valstybinės institucijos, taip pat aktyviausios nevyriausybinės organizacijos. Renginių būna ir mokamų, ir nemokamų, salių užpildymo būna visokio, bet galiu paminėt daug atvejų, kai vietos buvo užpildytos šimtu procentų ar arti to, kai renginį žiūrėjo 200–300 žiūrovų ar dar daugiau. Pavyzdžiui, garsiojo soprano Olgos Peretyatko koncertas, Kauno valstybinio choro koncertas pernai Vasario 16-ąją ar šiemet analogiška proga įvykęs Nacionalinės filharmonijos kamerinio ansamblio „Musica humana“ koncertas su Visagino muzikos talentais, Senojo Vilniaus teatro spektakliai vaikams ir suaugusiems, norvegų choreografo Jo Strømgreno trupės ar M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinių pasirodymai, kai kurie greta Miesto šventės vystomo Visagino erdvių festivalio renginiai, jau nekalbant apie keletą tūkstančių žiūrovų per Boriso Grebenščikovo koncertą pernai. T. y. iki šiol kultūra galimai nesidomėjusius žmones kažkaip specialiai motyvuoti pasidomėti profesionaliuoju menu nėra jokio reikalo – pakanka apgalvotai, reguliariai sudaryti jiems galimybes jį paprastai, ne tik kone atostogų būdu, pasiekti.

– Kaip, jūsų požiūriu, turėtų atrodyti tas kultūros modelis? Į ką turėtų koncentruotis Kultūros ministerija?

– Sprendimai galimi įvairūs. Įvairiose šalyse profesionaliosios kultūros pasiekiamumas užtikrinamas skirtingais būdais, naudojami skirtingi modeliai. Pradėti turbūt reiktų nuo to, kad dviejų trečdalių šalies gyventojų ilgametės sisteminės kultūrinės atskirties problema būtų suvokta ir pripažinta – juk bet kurios problemos sprendimas prasideda pirmiausia nuo jos suvokimo. Kitas esminis žingsnis būtų supratimas, kad, apibendrintai kalbant, profesionalioji kultūra yra kuriama ne tik sovietiniu „pavaldžių įstaigų“ terminu ministerijoje tebevadinamose valstybinėse biudžetinėse įstaigose, bet kad antra tiek kokybiškos kultūros atsiranda nevyriausybiniame, Nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusiame sektoriuje, trečiąkart tiek – individualių kūrėjų sluoksnyje. Visa tai turėtų tapti nesunkiai pasiekiama visiems, ne tik sostinės gyventojams.

Mano suvokimu, pirmosios aukščiau paminėtos organizacijų grupės produkcijos pasiekiamumas regionuose gali būti užtikrinamas lengviausiai, sąlyginai paprastai – per ministerijos formuluojamas metines užduotis šioms įstaigoms, galbūt skiriant minimalius metinių dotacijų priedus papildomo kuro ar transporto kaštams. Kitų dviejų kultūrą kuriančių subjektų grupių veiklų pasiekiamumas regionuose gali būti sprendžiamas įvairiai. Pavyzdžių pažangiausiose šiuo atžvilgiu valstybėse apstu: per kažkurią vieną valstybinę kultūros įstaigą, per kelias atitinkamas nacionalines skirtingų sektorių institucijas, per asocijuotas sektorines struktūras. Be to, būtent profesionaliosios kultūros sklaidai regionuose tikslingai įsteigiant naują valstybinę įstaigą ar asociaciją.

15min nuotr./Kultūros ministerija

– Bet ar iš tiesų papildomų įstaigų steigimas išspręstų problemas? O kaip su Kultūros tarybos tolygios kultūrinės raidos programa?

– Kaip minėjau, vienas paprasčiausių būdų būtų duoti tokią užduotį kažkuriai ar kažkurioms iš dabar jau veikiančių įstaigų, galbūt praplečiant formalias jos ar jų ligšiolines funkcijas kultūros politikoje. Tačiau prieš tai būtina problemą pripažinti.

Kultūros tarybos minėta programa buvo šioks toks žingsnis ta linkme, bet nutiko panašiai kaip daug kas mūsų šalyje nutinka – „norėjom kaip geriau, o išėjo kaip visada“. Kol kas tai labiau spragų, skylių ir kaišiojimo programa negu kažkas sisteminio, vientiso, nuoseklaus.

Vėlgi pavyzdys, lyginant su švietimo sistema. Įsivaizduokime, kad, kaip dabar yra kultūroje, neturime visuotinės švietimo sistemos, kad ir 2023 m. turime pilnaverčiai išvystytas ugdymo įstaigas tik 3–5 didmiesčiuose, o likusioje šalies dalyje – tik kažką panašaus į vietinės savivaldos prižiūrimas liaudies mokyklas, neturinčias jokios vieningos programos ir kuriose to, ką patys moka, kaimynus moko tik vietinių bendruomenių šviesuoliai, kuriems kadaise pavyko pasimokyti kažkuriame didmiesčių.

Kaip manote, ar tai užtikrintų visuotinį raštingumą ir išsilavinimo pagrindus?

Ir tada įsteigiame Tolygios ugdymo raidos programą, kurią suskirstome apskritimis pagal dabartinį Kultūros tarybos šios programos principą, ir finansuojame maždaug tokius projektus: „Tautinės matematikos pagrindai – Kazlų Rūdos, Vilkaviškio ir Kalvarijos rajonų bendruomenėms“, „Aukštaitijos geografijos kursai Utenos ir Ignalinos vaikams ir paaugliams“, „Liaudies daraktorių tinklo stiprinimas Dzūkijos etnografiniame regione“, „Etnografinės fizikos ir chemijos savaitgaliniai užsiėmimai Žemaitijos miestų ugdymo mėgėjų studijose“ ar pan. Kaip manote, ar tai užtikrintų visuotinį raštingumą ir išsilavinimo pagrindus? Ar sutiktumėte, kad jūsų vaikai, užuot baigę sisteminę mokyklą didmiestyje, tenkintųsi vietinės liaudies mokyklos ir tokių trumpalaikių kursų visuma?