Po padidinamuoju aktyvistų stiklu atsidūrė socialinių tinklų menininkai (-ės) bei internetinės parduotuvės paveikslai.lt, kurio puslapyje tikinama, kad parduodamas menas – originalus, kūrėjai.
15min susisiekus su paveikslai.lt vadovu Mariumi Virbicku, jis patikino, kad smerkia galimas vagystes, tačiau atsakomybės neprisiėmė: „Ar kūrinys yra plagiatas, galėtų atsakyti autorius. Mačiau grupę „Stop plagiatui“, tad yra paveikslų, keliančių abejonių. Mes esame platforma, kuri dirba su tais autoriais, o jie atsako už originalumą.“
Paveikslai.lt puslapyje rašoma: „Atminkite: www.paveikslai.lt prekiauja TIK ORIGINALIAIS meno kūriniais.“ Be to, prie kiekvieno kūrinio išduodamas „Kūrinio pasas“. Pasak M.Virbicko, „Kūrinio pasas“ garantuoja, kad tai yra autoriaus kūrinys: „Tačiau įlisti autoriui į galvą mes negalime. Tai yra neįmanoma, tad per šią sutartį esame apsisaugoję nuo tokių dalykų ir šiaip tokių vagysčių netoleruojame. Jeigu atsiranda jų, metame ir autorius, ir jų paveikslus.“
Vienas iš pavyzdžių – Mantas Naulickas, kuris savo darbą „VISIŠKAS RETRO“ paveikslai.lt parduoda už 1815 eurų, nors tą patį siužetą galima įsigyti už 45 eurus pigu.lt. Aprašymas skamba taip: „Štai kaip įsivaizduoju Paryžių, kaip juodai baltą filmą su romantišku akcentu...“
Kitas autoriaus paveikslas „Baimė“, parduodamas už 1815 eurų, yra populiarios „Witcher“ kompiuterinių žaidimų franšizės „Witcher“ kortų žaidimo „Gwent“ kortos „Kraują stingdantis riaumojimas“ („Bloodcurdling Roar“) kopija.
Komentuodamas M.Naulicko kūrybą, M.Virbickas dar kartą pasiūlė kreiptis į patį autorių.
15min susisiekus su M.Naulicku ir pasiteiravus, ar tiesa, kad jo paveikslas yra plagiatas, jis teigė: „Nu ne visi. Yra dalis, bet ne visi <…>. O [publikuoti] paveikslai.lt yra plagiatas.“
Vėliau autorius pasitaisė ir tikino, kad paveikslai.lt parduodami jo kūriniai nėra visiškas plagiatas: „Kas yra plagiatas? Kai viskas vienas prie vieno. O jeigu nors 15 proc. autorius visą šitą dalyką pakeičia, nelaikoma plagiatu.“
Paprašius argumentuoti, kodėl „VISIŠKAS RETRO“ nėra plagiatas, M.Naulickas sakė: „Jeigu atsidarytumėte originalą, tai tas retro jums visai kitaip bus nupieštas. Jis yra nufotografuotas. O čia yra pieštas, ir yra namai, ir vaizdas visai pakeistas.“
Kalbėdamas apie „Baimę“, jis komentavo: „Ir lokys, ir žmogus, ir spalvos, ir galinis vaizdas, ir visa kita yra pakeista. Tai nežinau, kaip čia laikyti. Ar tai visiškas plagiatas...“
M.Naulickas pasakojo, kad pusė sumos keliauja paveikslai.lt, o visa kita – menininkui į rankas. Be to, kol kas su juo niekas iš paveikslai.lt nesusisiekė.
Tarp plagiatu kaltinamų kūrėjų atsidūrė ir jogos praktikė Donata Šimkevičiūtė (Cosmo'nata).
Gali būti, kad jos kūriniai yra nukopijuoti iš „Autumn Skye“. Situaciją portalui pakomentavo LATGA menų skyriaus vadovė Ingrida Radovič: „Pavyzdžiui, paveikslai „Laisvė gyventi“ ir „Suvokimas“ yra kone identiški autorės Autumn Skye paveikslams „Wild Abandon“ ir „Perception“. Pastarieji paskelbti 2019 ir 2021 metais, t. y. gerokai anksčiau nei minėti kūriniai D.Šimkevičiūtės paskyroje, todėl tikėtina, kad D.Šimkevičiūtės paveikslai yra Autumn Skye paveikslų kopijos, o ne priešingai.“
15min susisiekus su menininke, ji patvirtino, kad nukopijavo darbus ir teigė atsiprašanti. Po bandymo susisiekti visi nukopijuoti darbai buvo pašalinti iš jos socialinių tinklų.
Grupėje „Stop plagiatui“ kaltinimai mesti ir 10 tūkst. sekėjų instagrame turinčiai Panevėžio dailės mokyklą bei Vilniaus dailės akademiją baigusiai Eglei Kurlianskaitei-Dūdonei. 15min teiravosi, ar jos darbas „MAIA“ yra kopijuotas nuo Juddo van Rensburgo nuotraukos, 2019 metais darytos leidiniui „The Sunday Times Fashion“, kuriame vaizduojama dainininkė Reabetswe Fila Ranamane. Ji tai neigė. Menininkė sakė: „Nesutikčiau, nes esu nurodžiusi, kad tai yra modelis, kuris mane inspiravo, kad tai yra dainininkė. Tai yra nurodyta įraše. Iš nuotraukų plagiavimas labiau yra tuomet, kai paveikslas kopijuojamas identiškai, o čia yra visiškai ne tai.“
Tiesa, papildymas, kad paveikslas inspiruotas R.F.Ranamane, gegužės 12 d. įraše atsirado vėliau.
Gabūs kūrėjai – nematomi
15min susisiekus su žinoma menininke Jurgita Ranceviene, viena iš projekto iniciatorių, ji teigė, kad plagiavimas išreiškia nepagarbą dailininko profesijai: „Juk jei aš dainuoju parke, nevadinu savęs dainininke. Ir į scenas mane vargu ar kas įleistų dainuoti vien todėl, kad turiu balsą ir vaikystėje lankiau mokyklos chorą bei pianino pamokas. Neretai pajuokauju, kad botulino injekcijas tikriausiai galima leistis sau pačiam, taip pat ir draugams visai tiktų, bet juk einama pas specialistus.“
Pasak jos, plagiato tema tarp lietuvių kūrėjų kalbama pašnibždomis, nes bijoma „kažkam netyčia perbėgti kelią“.
J.Rancevienė pastebi tendenciją, kad gabūs kūrėjai nebūtinai pastebimi plačiosios visuomenės, o galimų plagiatorių istorijos publikuojamos spaudoje ir portaluose nepatikrinus jų darbų kilmės: „Tarsi kažkokia mada tapo aktyvuoti ir imituoti abejotiną talentą. Daugelis motyvų neprofesionalų kūriniuose yra paimti iš interneto platybių ir iš konkrečių autorių arba tų autorių daugybinių plagiatorių.“
Jos bendražygis, menotyrininkas Gytis Oržikauskas sako, kad plagiavimo mastai atsiskleidė ėmus labiau tirti šią problemą. Pasak jo, rezultatai neapvylė ir atskleidė kelias tendencijas: „Portalas paveikslai.lt skelbia parduodantis tik originalios kūrybos darbus su išduodamais sertifikatais. O kiek parduodamų darbų siužetai yra originalūs, patikros nėra. Pirkėjai tikrai gali įsivaizduoti perkantys vienetinį darbą.“
„Antra, paveikslų pardavimai be tarpininkų ir galerijų vaidmens yra jų devalvacija. Daugelis potencialių pirkėjų pageidauja darbą įsigyti pigiau ir be tarpininkų, tačiau galerininkai turi išlavintą akį ir milžinišką įžvalgą daug metų bendraudami su tapytojais, todėl tiesiog neleistų tokiems darbams pasiekti rinkos, net jei neturėtų konkrečių įrodymų, nes šie darbai neatrodo ypač saviti ar novatoriški“, – teigė jis.
J.Rancevienė patikino, kad tą daro iš susirūpinimo menu ir kultūra Lietuvoje: „Man rūpi ir nuolat seku, kas vyksta ne vien užsienio meno lauke, kokios naujovės, stiliai, gairės atsiranda ir yra aktualios.“
Paprašyta pakomentuoti, kiek plačiai ši problema Lietuvoje paplitusi, ji atsakė, kad ji „didėja geometrine progresija“: „Labai dažnas atvejis, kai papildomai užsidirbti norintys verslūs ar nebūtinai žmonės imasi „YouTube“ pamokų ir perkelia plačiai naudojamus siužetus į drobes, vėliau parduoda įvardinami kaip savo atliktą autorinį kūrinį.
Blogiau kai, neįvertindami informacijos kiekio ir sklaidos internete, siužetus ir idėjas galimai „skolinasi“ profesionalai, baigę VDA, Lietuvos dailininkų sąjungos nariai. Įsivaizduokite, ką reikia galvoti, kai pardavinėji galimai plagiatą, esi apdovanota ordinu LBKS narė, o biografijoje rašoma, kad „aktyviai dalyvauju mokslinėse konferencijose, seminaruose, esu parašiusi keletą mokslinių straipsnių apie vaizduojamąją dailę, parengusi metodinį straipsnį apie motyvaciją“.
Pasak jos bendražygio menotyrininko Gyčio Oržikausko, dėmesį atkreipė straipsniai apie tapytojus, kurie, iš pirmo žvilgsnio, tapo daugybe skirtingų stilių: „Laikas taip pat sutapo su tuo, kad dėl karo Ukrainoje tapo aktuali dingusių meno kūrinių tema ir jų paieškai / sulaikymui pasienyje imtos naudoti išmaniosios technologijos – reverse image search engine. Išbandžius šias priemones ant įtartinokų lietuvių tapytojų darbų, pradėjo aiškėti situacija.“
Socialinių tinklų įtaka
G.Oržikauskas nerimauja dėl socialinių tinklų įtakos. Pasak jo, tapytojai gali susirinkti pakankamai stiprų socialinį kapitalą, telkdami sekėjų skaičių.
„Tačiau kartais miglotai informuoja apie kūrinio statusą (kas tai yra – replika, kopija, įžymybės portretas / fan art). Šie prierašai, kaip minėjau, yra labai migloti – apie graikų deives (kai vaizduojama konkreti įžymybė), apie be konkretaus vaizdinio gimusius paveikslus (nors tai yra replika) ir pan. Potencialūs pirkėjai turėtų būti aiškiai informuoti dėl antrinių darbų kilmės, o kai vengiama aiškiai pateikti informaciją, turėtų būti atsargūs. Jeigu autoriai nenori darbus apibūdinti, pavyzdžiui, „aš šį siužetą sugalvojau, kuomet...“ arba „tai mano autorinės kūrybos paveikslas, kurį nutapiau“, „tai yra studija / kopija pagal“, „šis paveikslas sukurtas pagal tokio ir tokio dailininko kūrybą“, „mane įkvėpė tokia ir tokia asmenybė, tai yra jai pagerbti skirtas portretas“ – greičiausiai tai yra neetiškas kūrybos pristatymas“, – sako G.Oržikauskas.
Trūksta teisinės bazės?
Tiriant problemą 15min susidūrė su problema – pastebėjus galimą plagiatą nėra institucijos, kuri galėtų atlikti profesionalią galimo plagiato analizę be tikrojo autoriaus, kuris dažniausiai gyvena užsienyje, įsikišimo.
J.Rancevienės nuomone, atvejai Lietuvoje tampa labiau „akiplėšiški, tačiau Lietuvoje trūksta saugiklių: „Tuo turėtų užsiimti atsakingos institucijos.“
„Šiuo metu institucijos imtis atvejų gali tik tuomet, kai originalaus kūrinio kūrėjas kreipiasi į teisėsaugos arba tokių institucijų kaip LATGA atstovus ir ryžtasi ginti savo teises. Kaip suprantu, nei policija, nei LATGA net neturi skyriaus, kuris susisiektų su pirminio kūrinio autoriumi ir jį įspėtų apie galimą autorinio turinio vagystę. O tikrieji autoriai net nežino apie galimas autorinio turinio vagystes ir neturi resursų jas susekti“, – tęsė J.Rancevienė.
Problema yra ta, kad autoriai retai naudojasi įstatymuose numatytais teisių gynimo būdais, o autorių teisių pažeidėjai ne visada žino, kuo rizikuoja.
Tuo metu G.Oržikauskas mano, kad klausimas yra dvejopas: „Pirma, savo teises turėtų ginti patys originalų autoriai. Jeigu autoriai neturi laiko ar energijos to daryti, jų darbų replikos nuo to originalesnės nepasidaro. Atskira tema turėtų būti rinkos reguliavimas – jeigu potencialiam pirkėjui yra sudaromas įspūdis, kad jam siūloma įsigyti vienetinį ar originalų darbą – proceso pabaigoje pirkėjas iš tiesų turėtų įsigyti vienetinį arba originalų darbą. Jeigu tai neįvyksta, vadinasi, yra spragų.“
LATGA: žmogus iš šalies negali teigti, kad darbas yra plagiatas
Situaciją 15min pakomentavo asociacijos LATGA skyriaus vadovė Ingrida Radovič:
„Autorių teisių apsaugos teisinė bazė Lietuvoje nelabai skiriasi nuo kitų Europos šalių. Problema yra ta, kad autoriai retai naudojasi įstatymuose numatytais teisių gynimo būdais, o autorių teisių pažeidėjai ne visada žino, kuo rizikuoja.
Už autorystės pasisavinimą gresia net ir baudžiamoji atsakomybė: pagal Baudžiamojo kodekso 191 straipsnį, „tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba jo dalį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.
„Žmogus iš šalies negali teigti, kad kūrinys yra plagiatas. Jis gali įtarti, daryti prielaidas, tačiau patį plagijavimo faktą gali patvirtinti tik autorius arba teismas. Pretenzijas dėl plagiato gali reikšti tik pats autorius ar jo atstovai, tačiau informacijos apie galimus plagiatus viešinimas net ir be autoriaus įsikišimo gali padėti sudrausminti autorių teisių pažeidėjus ir padėti apsaugoti darbus. Svarbu, kad ir pirkėjai nebūtų klaidinami, jog perka originalius kūrinius“, – teigė Ingrida Radovič.
Ji tikino, kad be autoriaus leidimo negalima naudoti kūrinio ar jo dalies savo kūrinio sukūrimui: „Jei autorius randa taip panaudotus savo kūrinius, jis gali kreiptis į pažeidėją, į mus (jei yra mūsų narys) arba į teisėsaugą dėl teisių gynimo. Jei plagiatus pastebi kiti žmonės, skatiname juos susisiekti su autoriumi ar, jei tai neįmanoma, tiesiog viešinti tokius atvejus, kad pirkėjai žinotų, jog galimai perka neoriginalius darbus.“
Patyrė spaudimą?
Vos įkūrus grupę „Stop plagiatui“ J.Rancevienė tikino sulaukusi privačių žinučių, skambučių:
„Buvau primygtinai spaudžiama išimti įrašą. Buvo manipuliuojama sveikatos būsena, sąžine, užsimenama, kad atsakomybė gali laukti ne vien už plagiatus, suprask, už pakenkimą sveikatai, pavojų sveikatai, kurį neva sukėliau viešinama informaciją, kurią pats asmuo daug metų viešino savarankiškai. Mėgino paveikti per bendrus pažįstamus. Perspėjau viešu įrašu savo paskyroje, kad kreipsiuosi ten, kur manysiu, kad reikia, ir viešinsiu pokalbius, jei sulauksiu šia tema tiesioginio ar netiesioginio spaudimo ar kenkimo, interpretacijų. Galiu tik pasakyti, kad aš nežinojau nieko apie žmogų ir jo veiklą iki Birštono pedagogės Vilmos Krasauskienės skandalo, kuriame ji pristatė nuplagijuotus darbus.“
G.Oržikauskas antrino, kad sulaukė spekuliacijų, kad „viešindami informaciją dėl darbų neoriginalumo ar viešindami miglotus darbų aprašymus darome emocinę žalą paviešintiems autoriams“:
„Tai yra tradicinis „aukos vaidmens apvertimo“ atvejis, kuomet yra pamirštama emocinė žala originalios kūrybos autoriams, paveikslus įsigijusiems ar norėjusiems įsigyti asmenims arba sekėjams, kurie nuoširdžiai tikėjo sekę turinio pripildytą, o ne mechaniškai kopijuotą kūrybą. Kol kas naratyvas yra neištaisytas, o situaciją apskritai bandoma sumenkinti – tarsi replikos būtų paprasčiausi fanų darbai, be pretenzijos į profesionalumą. Iš kitos pusės, vykdytos darbų pristatymo kampanijos portaluose rodo, kad būta pretenzijos į profesionalumą, tik požiūris į tikrai savo kūrybą ir tikrai kito žmogaus kūrybą galėjo būti ne itin profesionalus.“
