„Labai džiugu festivalio „Tai – aš“ pradžioje pagerbti nepaprastai svarbų mūsų kultūrai žmogų, kuris visą gyvenimą atsidavęs tarnavo Lietuvai. Sunku net suskaičiuoti sritis, kuriose jis paliko savo ženklų pėdsaką, – sakė festivalio meno vadovas, aktorius ir bardas Gediminas Storpirštis. – Mūsų – gyvųjų – pareiga nepamiršti ir nuolat prisiminti tokius iškilius žmones kaip Marcelijus Martinaitis.“
Gausiai susirinkusių klausytojų ausims ir sielai naujai suskambo M.Martinaičio eilės, kurias skaitė poetas Rimvydas Stankevičius, o iš įrašo pasigirdo paties M.Martinaičio balsas, įgarsinęs populiariąsias „Kukučio balades“.
 |
| Rūtos Strakšaitės nuotr./Rimvydas Stankevičius festivalio „Tai – aš“ koncerte, skirtame poetui Marcelijui Martinaičiui |
„Išties dar nespėjome atsitokėti ir suvokti jo dydžio ir kalibro, nespėjome perskaityti to, ką jis paliko, ypač jo eseistinių tekstų, kurie pilni išminties, pamąstymų apie tautą, kurią Marcelijus labai mylėjo savo kuklia, paprasta, valstietiška meile, – nuoširdžiai apie savo mokytoją, „jaunųjų poetų darželio auklėtoją“ kalbėjo R.Stankevičius. – Marcelijų Martinaitį būtų galima pavadinti viena šviesiausių ir švariausių XX a. antrosios pusės Lietuvos asmenybių, kuris lygiai su visais rizikavo, kaudamasis dėl laisvės, bet Sąjūdžiui nugalėjus, nepanoro dalintis postų, grįžo į savo universiteto katedrą su tuo pačiu nušiurusiu portfeliuku, kukutiška kepuraite ir mažu atlyginimu. Tai buvo žmogus, kuris gyveno labai sąmoningai ir kuris labai sąmoningai žengė gėrio pusėje. Todėl manau, kad net jei jis nebūtų parašęs eilių, vien už tai jį būtų verta mums visiems minėti.“
Tautos šauklio eilėmis sukurtas dainas ir kūrinius, dedikuotus specialiai jam, dainavo Domantas Razauskas, Mindaugas Ancevičius, G.Storpirštis ir Vytautas V. Landsbergis.
 |
| Rūtos Strakšaitės nuotr./Vytautas V.Landsbergis festivalio „Tai – aš“ koncerte, skirtame poetui Marcelijui Martinaičiui |
„Man ir daugeliui bičiulių teko didelė malonė, kad kai įstojome į universitetą, atėjo dėstyti Marcelijus Martinaitis. Mes, visi jauni poetai, buvome Marcelijaus palaiminti ir palytėti. Marcelijus buvo fantastiškas dėstytojas ir bičiulis, lydėjęs mūsų kūrybą iki pat šio pavasario, Vilniaus knygų mugės. Niekas nežinojo, kad tada Marcelijui buvo likęs mėnuo...“ – prisiminimais dalijosi Vytautas V.Landsbergis.
Atlikdamas pirmąsias savo dainas, sukurtas pagal M.Martinaičio kūrybą, režisierius dėkojo savo mokytojui ir diplominio darbo vadovui už įkvėpimą ir palaikymą iki paskutinės savo gyvenimo dienos.
„M.Martinaitis, mokydamas apie poeziją, sakydavo labai paprastus, netgi ūkiškus palyginimus. Vieną jų nešiojuosi iki šiol. Jis sakė: „Būna, gatvėje sutinki labai gražią panelę, nulydi ją žingsniu ir pamiršti. Bet jeigu ta panelė truputį žvaira, jos kablukas nulūžęs, jai ką nors skauda – viskas. Tu pakerėtas ir prisiminsi, dūsausi apie ją ilgai. Taip ir su geru eilėraščiu – jis turi būti truputį žvairas, truputį be kabluko, truputį šveplas“, – už pamokas dėkojo bardas. – Jei ne Marcelijus, nebūtų ir mano Rudnosiuko. Būtent jo Kukutis išlaisvino tam tikrą absurdišką šnekėjimą kalambūrais, nesąmonių stilių ir mes pradėjome panašiai pokštauti. Jo įtaka mūsų kartos poetų kūrybai yra akivaizdi. Net apie mano baigiamąjį darbą Marcelijus pasakė, kad „pirmą kartą skaito diplominį darbą, parašytą Rudnosiuko stiliumi.“
 |
| Rūtos Strakšaitės nuotr./Domantas Razauskas festivalio „Tai – aš“ koncerte, skirtame poetui Marcelijui Martinaičiui |
Jaukaus vakaro dalyviams buvo parodytas prieš trejus metus toje pačioje vietoje padarytas vaizdo įrašas, kuriame M.Martinaičiui dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ įteikta auksinė žvaigždė už indėlį į dainuojamąją poeziją.
„Šiandien mes visi esame lyg gražiame debesyje, kuriame dabar yra Marcelijus. Be jo, mūsų gyvenimas dabar tuštesnis – buvo daug saugiau gyventi, kai žinojai, kad kažkur kruta, dirba ir kuria Marcelijus. Nors sakoma, kad tuščių vietų nebūna – jas kas nors užpildo, kol kas M.Martinaičio vieta yra tuščia, – pabrėžė G.Storpirštis. – Kalbu apie dvasios vadovus, mūsų lyderius, kurie veda tautą. Šis žmogus tiek darbais, tiek kūryba, tiek visu gyvenimu aukojosi vardan to, kad mes visi čia, šiame žemės lopinėlyje, galėtume gyventi. Marcelijus galėtų būti matas, kuriuo kiekvienas mūsų galėtumėte pamatuoti, ką mes davėme šiai žemei, kurioje gimėme.“
