„Kas būtų, jeigu staiga ryte atsibustum vienas vidury miško? Dar daugiau – kaip jaustumeisi supratęs, kad atgal nebesugrįši, kad nuo šiol tavo namai – gamta? Tokiu atveju greičiausiai apimtų panika. Griebtumeisi visų būdų, kad grįžtum į sociumą, negalėtum prisileisti minties, jog liksi vienas“, – rašoma parodos anotacijoje.
Būti vienam, bet su gamta – toks pagrindinis svarstymų laukas. Svarbią rolę čia užima laikas – kalbame apie žmogų, kuris nesvarbu, kokiu būdu joje atsiradęs, jau spėjo prie jos priprasti. Jis perėjo metų laikų kaitos iššūkius ir nuo šiol išgyvena gamtos ciklą kartu su ja, vienybėje.
Jis ne laukinis, bet tuo pačiu atranda, kad jo juslės paaštrėjo: jis mato ryškiau, girdi jautriau, užuodžia daugiau, jaučia stipriau ir mąsto aiškiau. Ši draugystė su gamtos stichijomis, jos flora ir fauna, jam duoda daugiau nei miestas ir žmonės – jis jaučiasi išgrynintas ir kiekvieną dieną eina gilyn į save. Vienatvė jam teikia pilnatvę.
Keramikos paveiksluose ir skulptūrose žmogaus ir gamtos vienybės tema atskleidžiama jautriai, bet tuo pačiu ekspresyviai. Spalvų įvairovė ir kontrastai įtraukia žiūrovą: jis pasijunta besąs veikėjo rolėje ir kartu su juo patiria kaip paaštrėja jo juslės. Linija, ornamentai, o taip pat ir geometrinės figūros, iš kurių sudėlioti paveikslai, užburia lyg kaleidoskopas ir verčia pasilikti, užtrukti, pajusti gamtos terapiją. Galų gale per formą, akylesnis pastebės kaip nejučia supanašėjama su gamta: skulptūrinių kompozicijų personažai, paukščiai ir žmonės, įgauna tų pačių savybių, išvaizdos bruožų.
Pasijusti šiek tiek paukščiu, šiek tiek medžiu pagrindiniam veikėjui reiškia atsigręžti į Kūrėją. Iš to kyla dėkingumas ir atsakomybės jausmas. Būti vienybėje su gamta – tai ne tik semtis iš jos, bet ir ją puoselėti.
Paroda Baroti galerijoje veiks iki rugsėjo 29 d.
