Lapkritis – maldų už mirusiuosius mėnuo. Lapkričio 1 d. minima Visų Šventųjų diena yra bažnytinė šventė, priklausanti krikščioniškai liturgijai. Ši šventė susiformavo viduramžiais, nors jau IV a. krikščionys minėdavo tų, kurie mirė nukankinti už tikėjimą, atminimą.
„Šiandieninėje visuomenėje sunkoka įsivaizduoti viduramžišką šventųjų vietą žmogaus religinėje praktikoje ir kasdienybėje. Šventasis patronas buvo suvokiamas kaip savotiškas dangiškasis globėjas ir lydėdavo bei saugodavo visą gyvenimą. Atskiros dienos, šventės, darbai turėjo savo dangiškus globėjus. Šventieji ar jų paveikslai tapdavo savotiškais tarpininkais tarp žemiškojo gyvenimo ir Dievo. Šventieji, vaizduojami su tik jiems priskiriamais atributais, būdavo lengvai atpažįstami, plačiai žinomos jų gyvenimo istorijos. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šventųjų gerbimo požymiai sutinkami praktiškai iki XVIII a., o jų liekanos dar ir ilgiau.“ (Mindaugas Paknys, Šventieji vyrai, šventosios moterys, Vilnius, Aidai: 2005, p. 7)
Bažnytinio paveldo muziejuje surengtoje parodoje eksponuojamas 21 paveikslas iš įvairių Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių. Parodos pavadinimas nurodo, kad išvysime garsiųjų pamokslininkų (šv. Dominyko, šv. Antano Paduviečio, šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Pranciškaus Sieniečio) ir stebukladarių (šv. Roko, šv. Juozapato Kuncevičiaus, šv. Severino) atvaizdus.
O kas gi tas architektas? Tai šv. apaštalas Tomas su kampainiu rankoje. Net trys meniški paveikslai, du iš jų su sidabro aptaisais – pristato žymųjį abejotoją, liaudyje vadintą „Tomu netikėliu“. Vienas šv. Tomo atvaizdas turi įrašą, bylojantį, kad jis yra šv. Judas Tadas – tai įdomus (at)naujinto pamaldumo liudijimas. Taip pat ir šv. Severinas – kadaise paveikslas vaizdavo šv. Mikalojų.
Bažnyčių šventųjų paveikslai, pirmą kartą palikę altorius ir liturgines erdves, išeksponuoti muziejaus salėje, leidžiasi iš arti apžiūrimi, tyrinėjami, lyginami, klausiami. Po parodos jie grįš į bažnyčias vykdyti savo pareigų: pasakoti, kviesti, guosti.
