Parodą „Šilkas ir auksas. Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė“ sudaro trys dalys. Pirma parodos dalis pristato seniausius išlikusius Vilniaus katedros liturginius drabužius – patį svarbiausią ir vienintelį tokio dydžio Lietuvoje renesanso ir baroko audinių lobyną. Liturginiai drabužiai buvo siuvami iš itin prabangių šilko, aukso ir sidabro siūlų audinių, jiems naudoti aksomas, altembasas ir brokatas, austi ir siuvinėti auksaspalviai ornamentai. Tai karalių rūmų ir katedrų audiniai, išausti garsiausiuose to meto Italijos šilko audimo centruose.
Nuo XIII a. itališkos kilmės šilkiniai audiniai dominavo popiežių ir karalių rūmų inventoriuose. Netrukus Lukos, Venecijos, Florencijos, Genujos meistrai prabangiais audiniais aprūpino beveik visus Europos karališkuosius dvarus, o XV a. viduryje Venecija tapo svarbiausiu aksomo audimo centru. Venecijos dirbtuvėms priskiriamas ir seniausias parodoje eksponuojamas audinys, iš kurio pasiūta Sudervės bažnyčios kapos skraistė (XV a.).
Antra parodos dalis skirta žaismingajam rokokui ir prancūziškam šilko istorijos laikotarpiui, kurio šviesūs gėlėti audiniai XVIII amžiuje gausiai pripildė Lietuvos bažnyčias. Šilko sostine tampa Lionas, jame ir gimė prancūziškas stilius, atnešęs naujas spalvas ir beveik kas dešimtmetį besikeičiančius ornamentus: pradedant plokščiais, dekoratyviais, nėrinius primenančiais raštais ir baigiant tapybiškais, minkštais, erdvės, šviesos, judesio įspūdį kuriančiais vešlių augalų ornamentais.
Trečia parodos dalis pasakoja apie išskirtinį XVIII a. antros pusės vietinės tekstilės dirbinį – kontušines juostas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės austų šilkinių audinių palikimą. Šios juostos buvo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos bei sarmatiškosios ideologijos suformuoto bajoriško kontušinio kostiumo dalis. 1831 m. carinė administracija uždraudė dėvėti bajoro tautinę tapatybę išreiškiantį kontušą, o kartu ir ryšėti kontušines juostas. Daug jų buvo sunaikinta, kitos liko dvarų rinkiniuose. Bene didžiausia dalis juostų kaip šeimos relikvijos, kaip padėkos ženklai – votai buvo aukojamos bažnyčioms ir panaudojamos liturginiams drabužiams siūti. Ši parodos dalis apima tik vieną reiškinį, bet kalba apie ištisą epochą ir yra bene vienintelis daiktinis mūsų krašte gyvavusios šilkininkystės įrodymas.
