Išsaugoti tai, ką turim
„Meniško Kaimo“ tradicinės keramikos dirbtuvės yra seminaro koordinatorės Linos Dieninės tėvų palikimas. „Jie patys buvo keramikai. Iš pradžių rinkdavosi jų bendraminčiai – tautodailininkai, puodžiai, amatininkai“, – pasakojo ji.
Todėl L.Dieninei svarbu, kad lietuviškoji keramikos tradicija būtų vertinama. „Prisiminkit, prieš 10 metų apsivilkti tautinius rūbus buvo vos ne gėda, o dabar tai iš naujo atrandama. Taip yra ir su keramika: prieš 10 ar 15 metų, kai mes kūrenom tradicines krosnis, jų Lietuvoje buvo labai nedaug“, – prisiminė keramikė.
Tačiau būtent šiose dirbtuvėse galima ne tik išmokti tradicinės keramikos amato paslapčių, bet ir rasti meistrą, kuris galėtų pastatyti reikiamą krosnį. „Toks ir yra mūsų tikslas – kad neprapultų tai, ką mes turime“, – patikino seminaro vadovė.
Molis, blizgantis tarsi metalas
Svarbu, kad būtų rūgšties – mes bandėm raugti net silkes.
Lietuvoje tradicinėmis laikomos juodoji ir raugo keramika, kurių gamybos procesai yra savaip unikalūs.
Juoda keramika yra ypatinga tuo, kad iš jos galima išgauti įvairių atspalvių – be jokių dažų, vien tik dėl dūmo molis sublizga tarsi metalas. „Temperatūrai pakilus iki 950 laipsnių molio poros atsiveria, ten patenka dūmai, o ataušus – užsidaro ir juos užkonservuoja, taip ir atsiranda juodoji keramika“, – sakė ji.
Raugo keramika dar yra žinoma kaip bobučių keramika, nes pirmosios keramikės buvo moterys, degdavusios darbus duonkepiuose ir juos užmerkdavusios į vandens ir miltų raugą, į kurį nevengdavo įmaišyti maisto likučių. „Svarbu, kad būtų rūgšties – mes bandėm raugti net silkes. Nuo duonos raugo išeina dėmės, nuo burokėlių – bangelės“, – paaiškino L.Dieninė.
Kartu stengiasi dėl ugnies stebuklų
Šių metų seminaro tema – žydėjimas, tačiau visi seminaro dalyviai yra labai individualūs ir temą interpretuoja labai skirtingai. „Ką kiekvienas autorius sugalvoja – tą ir pražydina: ar moterį, ar žiedo formos ežiuką, ar netgi pašto dėžutę“, – sakė ji.
Nepaisant to, kad kiekvienas dalyvis ruošia atskirą autorinį darbą bendrai seminaro temai išpildyti, tikroji seminaro sėkmės paslaptis vis dėlto glūdi keramikų komandinėse pastangose.
Vadinamojoje aukštakrosnėje temperatūra turi pakilti net iki 1350 laipsnių, kad jos viduje būtų jėga, galinti priversti ugnį išeiti net per kaminą, todėl ją iškūrenti yra ypatingai sunku.
„Vienam to padaryti neįmanoma, reikia komandos: vienas nuolat smulkina malkas, kitas atidaro krosnies duris, o dar kiti – sumeta malkas. Tačiau dėl joje vykstančių ugnies stebuklų, tokių kaip ant molio dirbinių išsilydančių pelenų, visi noriai padeda ją iškūrenti“, – patikino L. Dieninė.
Kartu dirba ir dėl bendro tikslo – amatų centro aplinkos papuošimo, kad atvažiavę lankytojai pasijustų lyg kitoje erdvėje. „Šiemet mūsų yra penkiolika, todėl, tikiuosi, kad mūsų pievoje pražys 15 gražių kūrinių“, – sakė dirbtuvių vadovė.
