Bičiuliai ir kolegos sukrėsti dėl I.Veisaitės mirties, jie pabrėžia didelį jos indėlį teatrui

Teatro režisierius Oskaras Koršunovas BNS sakė esantis sukrėstas buvusios dėstytojos ir kolegės mirties bei pabrėžė jos humanizmą, toleranciją. Taip pat nuomonės svarbą, kuri atsiskleidžia jo kūryboje.

„Tai buvo vienas pagrindinių žmonių, kurių nuomonė man buvo be galo svarbi“, – sakė O. Koršunovas.

„Ji žiūrėdavo visus spektaklius ir ne po vieną kartą. Mes visada kalbėdavome, ji visuomet lankydavosi visose premjerose, būdavo repeticijose. Buvo keli tokie žmonės – Leonidas Donskis ir Irena Veisaitė. Jie man tikrai labai svarbūs“, – pridūrė jis.

O. Koršunovas sako, kad I. Veisaitė buvo jo dėstytoja konservatorijoje. Iki šiol jis vis dar prisimena „neįtikėtinas paskaitas“ apie „Dekameroną“.

Vėliau, anot režisieriaus, jiedu susibičiuliavo.

„Ji – žmogiškumo ir humanizmo pavyzdys. Irena buvo savotiškas žmogiškumo kompasas“, – pasakojo režisierius.

Jis teigė visuomet pasikliovęs I. Veisaitės požiūriu.

„Kai susidurdavau su ginčytinomis moralinėmis kolizijomis, aš visada pagalvodavau apie Ireną – kaip ji elgtųsi, kaip žiūrėtų į tai. Kaip pagaliau savo skriaudėją priimti. Aš nežinau kito tokio žmogaus Lietuvoje“, – kalbėjo O. Koršunovas.

„Bent jau man jos laikysena išliks visą laiką“, – pridūrė jis.

Jis teigė, kad žinia apie I. Veisaitės mirtį jį šokiravo.

„Aš neleidau sau apie tai galvoti. Man buvo didelis smūgis. Lietuva neteko intelektualo, inteligento, žmogiško tikrąja to žodžio prasme. Tokių žmonių yra labai mažai. Ji buvo tikra, gili, nedeklaratyvi humanistė. Aš asmeniškai tokių žmonių daugiau nežinau“, – teigė O. Koršunovas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Oskaras Koršunovas

„Lietuva neteko pažinimo gilumos“

Vilniaus mažojo ir Maskvos J. Vachtangovo teatrų meno vadovas Rimas Tuminas sako, kad Lietuva, mirus I. Veisaitei, neteko be galo kūrybingo ir gilaus žmogaus.

„Lietuva neteko pažinimo gilumos. Šiandien to trūksta. Ramybėje pažinti grožį, gilumą, paslaptį gyvenimo. Netekome gilumos, dabar viskas tik paviršiumi, abstrakčiai, greitai“, – BNS sakė R. Tuminas.

Jis pasakojo su I. Veisaite bičiuliško ryšio neturėjęs, tačiau susidūręs profesinėje veikloje.

Anot teatro režisieriaus, I. Veisaitė mokėjo net ir prastus spektaklius pateikti taip, kad norėtųsi į juos nueiti.

„Jeigu ir analizuodavo, pristatydavo kokį kūrinį, tai ji labai kūrybingai tą darydavo. I. Veisaitė suprato meno subtilybes. Ji viena iš tų analitikių, kuri galėdavo apie nevykusį ar nepavykusį spektaklį pasakyti su tokia menine raiška, kad norėdavai jį pamatyti“, – pasakojo R. Tuminas.

Jo teigimu, pastaruoju metu ji ieškojo galimybių atvykti į Maskvą, domėjosi J. Vachtangovo teatro veikla.

„Paskutiniu metu ji labai domėjosi veikla, ieškojo galimybių, kaip atvykti į Maskvą, nes ji čia labai žinoma. Be to, knyga jos buvo čia pristatyta“, – kalbėjo režisierius.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rimas Tuminas

Jam įspūdį paliko ir I. Veisaitės geranoriškumas bei pagarba.

„Labai atsargi, ypač pagarbiai į jaunus žiūrėdavo. Taip pat jai buvo būdinga motiniška šiluma, geranoriškumas“, – teigė R. Tuminas.

Intelektualė, literatūrologė ir teatrologė Irena Veisaitė stebino savo išlaikyta energija, žingeidumu bei gebėjimu kalbėti be užuolankų, sako Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis.

„Tai yra didžiulis praradimas, labai gaila, kad tai įvyko tokiu metu, per šį visą chaosą. Bet ji buvo pavyzdys kiekvienam – savo energija, savo smalsumu, žingeidumu. Ne kiekvienam tai išeina išlaikyti iki tokio garbingo amžiaus. Tai buvo artimas ir svarbus žmogus“, – teigė nacionalinio teatro vadovas.

Anot M. Budraičio, jo šeima su I. Veisaite ryšį palaikė nuo jos mokslų metų. Taip pat tekdavo su ja susidurti jau vadovaujant LNDT.

„Ji buvo ir tiesus žmogus. Mokėmės iš jos drąsiai sakyti tai, ką galvojame. Taip pat stengiamės nedaryti kompromisų savo sąžinei ir nebijoti. Iš jos visada to mokėmės. Ji visada palaikydavo jaunus, kūrybingus žmones. Tai buvo svarbu, man pradėjus vadovauti Nacionaliniam teatrui. Aš ją kviečiau į meno tarybą, ji aktyviai dalyvavo toje veikloje. Irena buvo visų premjerų pirmas žiūrovas, visada tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų pasakydavo, ką galvoja. Ji visuomet pasakydavo nuoširdžiai, nenorėdama pagrąžinti“, – pasakojo M. Budraitis.

M.Vorobjevaitės nuotr./Martynas Budraitis

Intelektualė, teatrologė, literatūrologė ir žmogaus teisių aktyvistė I. Veisaitė mirė penktadienį, eidama 93-iuosius metus.

I. Veisaitė gimė žydų šeimoje 1928-aisiais Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo kalinama Kauno gete, ją nuo Holokausto išgelbėjo ir paslėpė lietuviai draugai.

Po karo I. Veisaitė studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, 1953-iaisiais baigė germanistiką Maskvos universitete. Vėliau baigė Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) universiteto aspirantūrą.

Nuo 1953-iųjų ji beveik penkis dešimtmečius dirbo dėstytoja Vilniaus pedagoginiame universitete. Lietuvos ir užsienio spaudoje ji yra publikavusi daugiau kaip 200 straipsnių literatūros, teatro, XX amžiaus lietuvių ir žydų santykių, Holokausto istorijos temomis, 2016-aisiais publikuota istoriko Aurimo Švedo pokalbių knyga su ja.

I. Veisaitė 1990-aisiais buvo viena Atviros Lietuvos fondo steigėjų, iki 2000-ųjų fonde ėjo įvairias vadovaujančias pareigas, dirbo įvairių kitų nevyriausybinių organizacijų valdybose, buvo UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto narė.

Mokslininkė yra pelniusi daugybę valstybinių apdovanojimų, šiemet jai taip pat įteiktas Vokietijos apdovanojimas – Didysis kryžius už nuopelnus.