šis koncertas yra tarsi mano atspindys veidrodyje. Aš kaip Prometėjas – jis nešė ugnį, o aš, užlipęs ant scenos noriu priversti žmones nusišypsoti
Nemažai žmonių atbaido susiformavęs itin rimtas klasikinės muzikos įvaizdis. Vyrauja nuomonė, kad ji reikalauja ypatingų žinių, susikaupimo. Kaip dėdę, sėdintį už didelio juodo daikto ant scenos, padaryti patrauklų šiuolaikiniam žmogui ir ar artėjančio koncerto metu galime tikėtis kitokio formato, kažkokių naujų vėjų Kongresų rūmuose.
Štai ką apie tai mąsto pianistas Januševičius: „Aš jau įnešiau naujovių tuo, kad laimėjau orkestro pasitikėjimą. Man buvo leista išsirinkti fortepijoninį koncertą, kuris Lietuvoje, kiek man žinoma, labai ilgai ar iš viso nėra skambėjęs. Tikiu, kad žmonės ateis, pasiklausys, ir grįžę namo klaus, kur galima gauti šio kūrinio įrašą, nes norės dar kartą jį išgirsti. Šiuo atveju mano pasirinkimas yra sudominti žmogų kūriniu, kuriuo aš žiauriai tikiu. Tikiu kaip kaifo nešėju. Šis kūrinys Antrojo pasaulinio karo metais ir šiek tiek prieš tai buvo pavergęs JAV scenas, jis buvo lygiavertis Geršvino Bliuzo rapsodijai. Žmonės plūste plūsdavo pasiklausyti. Jis šiek tiek “perskambėjo”. Dėl to, kaip ir Revoliucinį Šopeno etiudą, iki šių dienų daug kas vengia jį groti. Jis buvo tiek kartų atliktas Amerikoje, kad tapo labai lengvu organizatorių pinigų susirinkimo įrankiu ir kažkuriuo momentu išėjo iš mados. Todėl labai gerai, kad kai kurie kūriniai Lietuvoje skamba retai. Tuomet, kai jie pasirodo, būna fejerverkas.“
Januševičius prasitaria, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu yra geros energijos kamuolys. O šis Chačiaturiano koncertas – energijos bomba. Pianistas nusiteikęs ryžtingai: „Aš einu ir esu pasiruošęs kiekvieną nesišypsantį žmogų priversti nusišypsoti. Todėl šis koncertas yra tarsi mano atspindys veidrodyje. Aš kaip Prometėjas – jis nešė ugnį, o aš, užlipęs ant scenos noriu priversti žmones nusišypsoti“.
