Šis klausimas turbūt aktualiausias jaunimui – tiems, kurie užaugo jau laisvėje, nepatyrė priespaudos, nesusidūrė su brutalia propaganda. Kaip suprasti, kiek daug turiu, jei visa tai man – duotybė, natūralu? Galbūt tai tampa mažiau sudėtinga, jei suvokiu save kaip dalį ilgos tautos istorijos, kaip atstovą šimtamečių tradicijų, kuriam dabar patikėta jas saugoti, atgaivinti, perduoti.
Panašiai jaučiuosi dainuodama gilias tautiškumo tradicijas puoselėjančiame Vilniaus universiteto merginų chore „Virgo“.
1980 m. įsikūręs choras, kaip ir daugelis to meto Lietuvos studentų chorų, buvo aktyvus „dainuojančios revoliucijos“ dalyvis. Šios revoliucijos pradžia galima laikyti dešimtąjį studentų dainų ir šokių festivalį „Gaudeamus“, vykusį 1988 m. liepą.
Nuo 1956 m. periodiškai kas ketverius metus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje rengiamas festivalis tąkart organizuotas Vilniuje. Visai neseniai, birželio mėnesį, buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, tad mieste jau tvyrojo ryškūs nuotaikų pokyčiai, žmonės viešumoje pasirodydavo su tautine atributika, vis dažniau buvo galima išgirsti patriotinių dainų posmus.
Panašus sujudimas jautėsi ir kitose okupuotose Baltijos šalyse, tad tikriausiai šis reikšmingų politinių pokyčių fonas ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl iki šiol X „Gaudeamus“ yra nepralenkiamas rekordiniu – apie 7 000 dalyvių skaičiumi.
„Mano akimis, pirmieji akivaizdūs Nepriklausomybės siekio pasireiškimai išsiveržė „Gaudeamus“ šventės metu. Šis festivalis jau gana drąsiai ir atvirai perteikė žmonių patriotines nuotaikas bei pasiryžimą kovoti už laisvę“ – prisiminimais dalijasi trijų Vilniaus universiteto chorų vadovė Rasa Gelgotienė. – Man labai gražu prisiminti, kad jaunimas buvo taip užsidegęs Nepriklausomybės idėja. Formaliai atliekamą SSSR himną chorų viduje jau keitė Tautiška giesmė (dauguma Lietuvos studentų chorų patys susirado natas bei žodžius, juos išmoko), įvairių chorinių vakarėlių bei susibūrimų metu jaunuoliai vis dažniau užtraukdavo „Lietuva brangi“ ar „Kur giria žaliuoja“.
Išlaikė tautinį mentalitetą
Nuostabu, kad Lietuva, Latvija ir Estija per ilgą okupacijos laiką ir ypatingai per bandymą „nutautinti“ taip aiškiai išlaikė savo tautinį mentalitetą.
Atgimimo laikotarpio jaunimas užaugo sovietinėje sistemoje, nuo vaikystės buvo spaliukais, pionieriais, tačiau dvasioje tikriausiai niekad savęs jais nelaikė ir vos tik atsirado proga, stipri jų tautinė savivoka su visa jėga išsiveržė į drąsų manifestą. Ir nors Michailo Gorbačiovo politika leido rytų bloko valstybėms jaustis šiek tiek laisviau, kiekvienas „pernelyg entuziastingai“ nusisteikęs jaunuolis žinojo, kad rizikuoja.
Atgimimo laikotarpio jaunimas užaugo sovietinėje sistemoje, nuo vaikystės buvo spaliukais, pionieriais, tačiau dvasioje tikriausiai niekad savęs jais nelaikė.
Štai Rasa Gelgotienė pasakoja, kad „Virgo“ choristės buvo užmezgusios ryšius su Talino politechnikos instituto vaikinų choru ir „Gaudeamus“ festivalio metu ruošėsi viename VU kiemelių pasidaryti smagų vakarėlį.
„Šeštadienio vakarą po bendros chorų repeticijos suvažiavome į senamiestį, merginos suruošė stalą, dainavome liaudies dainas, klausėmės vieni kitų chorinių repertuarų kūrinių, jaunimas smagiai šoko. O išsiskirstę vėlai naktį gavome žinią, kad mūsų šaunius draugus estus sulaikė gatvėje ir nuvežė į miliciją. Pretekstas turbūt toks, kad vaikinai dainavo per garsiai viešose erdvėse. Tačiau tikroji sulaikymo priežastis mums visiems buvo aiški – milicija gavo nurodymą pagąsdinti tuos neramius ir politikuojančius studentus. Šis incidentas gerokai „įpylė žibalo į ugnį“: apie tai sužinoję kiti festivalio dalyviai visą naktį siuvo tautines vėliavėles rytojaus eisenai per miestą.“
Šis incidentas gerokai „įpylė žibalo į ugnį“: apie tai sužinoję kiti festivalio dalyviai visą naktį siuvo tautines vėliavėles rytojaus eisenai per miestą.
„Kitą dieną eisenoje visi susitikome pakiliai nusiteikę. Eisena visuomet yra labai smagi Dainų švenčių dalis, o šioje, dėl labai sustiprėjusių nacionalinių nuotaikų, tvyrojo itin ypatinga atmosfera – Vilniaus gatves tiesiog užliejo skambios estų, latvių, lietuvių liaudies dainos, studentai žygiavo už švarkų skvernų užsikišę tautines vėliavėles “ – džiugias emocijas prisimena VU chorų vadovė. – Kiekviena kolona su savimi turėjo nešti, stumti, ridenti daug sovietinės atributikos – SSSR vėliavas, didžiulius herbus ir pan. Tai mus labai erzino.
Puikiai prisimenu, kaip VU kolonoje priešais chorus Dainų ir šokių ansamblio dalyviai rideno didžiulį SSSR herbą. Įsivaizduoju, kaip turėjo jaustis tie studentai, kuriems, aplink skambant tautinėms dainoms, teko ta kūjo ir pjautuvo ridenimo „garbė“... Ir matyt jų kantrybė trūko – M.K.Čiurlionio gatvėje jie staiga pasisuko į mane, einančią kaip kolektyvų vadovę chorų priekyje iškart už minėtos sovietinės atributikos, ir paklausė: „Ką mums daryti?“
Pasakiau jiems: „Ai, pastumkit į griovį – tarsi nukrito.“ Jie taip ir padarė – stumtelėjo ir atsikratė to kvailo daikto.
Nors klausimas nekonkretus, visiems buvo aišku, apie ką kalbama. Pasakiau jiems: „Ai, pastumkit į griovį – tarsi nukrito.“
Jie taip ir padarė – stumtelėjo ir atsikratė to kvailo daikto. Šis mažas epizodas rodo, kokios nuotaikos tvyrojo eisenoje ir visoje „Gaudeamus“ šventėje – Vingio parke netrukus galingai suskambėjo trijų Baltijos šalių tada dar neoficialūs himnai, tautinės giesmės, šventi, per tiek okupacijos metų visų šalių išsaugoti akordai ir patriotiniai žodžiai.“
Šiandien neretai išgirstame komentarų, kad dabartinis jaunimas tapo nejautrus savo šaliai, negerbia taip sunkiai iškovotos laisvės, nebežino ir nepuoselėja tautinio paveldo. Galbūt, lyginant su Atgimimo laikotarpiu, ta tautiškumo dvasia nebėra išreiškiama taip masiškai ir taip aiškiai. Tačiau dalyvaudama chorinėje veikloje matau, kaip nuoširdžiai, pakiliai ir džiaugsmingai jaunimas atlieka liaudies dainų aranžuotes. Jokie kiti nuostabiausi repertuaro kūriniai nesukelia tokios natūralios judesio ir išraiškos bangos, neužkuria tokios ugnelės akyse.
Galbūt, lyginant su Atgimimo laikotarpiu, ta tautiškumo dvasia nebėra išreiškiama taip masiškai ir taip aiškiai.
Ką jau kalbėti apie visus apimančią euforiją Dainų šventės ar besitęsiančio „Gaudeamus“ (2014 m. vasarą XVII-tasis festivalis vyko Latvijoje, Daugpilyje) metu. Tokie tekstai ir melodijos kaip „Kur giria žaliuoja“ ar „Širdžių kalba“ niekada neišeina iš mados, niekada nepasensta.
Jie ypatingi tuo, kad nejautria širdimi jų atlikti neįmanoma: jie visada padeda prisiminti, kas esame, bei suvienija mus su tais, kurie tiesiogiai išgyveno ilgai išsvajotos laisvės trūkumą, su tais, kurie prieš kelis dešimtmečius taip pat pakiliai dainavo „Kas, kad tu maža, bet stebuklingai talpi ir jaunystei lyg oras svarbi“.
Vilniaus universiteto choro „Virgo“ merginos sveikina Lietuvą su Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiu ir kviečia žiūrėti sveikinimą, kuriame jos atvirai ir linksmai kalba kas joms yra Lietuva ir lietuvybė.
