Ciniškas okupantų elgesys su paveldu: susprogdinti teatrai, muziejai, bibliotekos

Siekdamas papasakoti apie tai, kaip okupantai elgiasi su Ukrainos kultūros paveldu, Ukrainos institutas išleido specialią „Atvirukų iš Ukrainos“ seriją. Joje matoma, kaip garsūs teatrai, bibliotekos, bažnyčios ir kiti architektūriniai paminklai buvo apgadinti po Rusijos invazijos į Ukrainą.
Regioninė Černihivo biblioteka
Regioninė Černihivo biblioteka / Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr.

Teatrai

Luhansko regioninio akademinio muzikos ir dramos teatro istorija prasidėjo sudėtingais Antrojo pasaulinio karo laikais. 1941 metais susikūrusiame Charkivo dramos teatro pastate veikė ligoninė bei prieglobstis kariams. Todėl pirmieji teatro pasirodymai buvo rodomi povandeniniuose laivuose, ligoninėse bei Šiaurės Kaukazo, Užkaukazės ir Juodosios jūros laivyno aerodromuose.

Pirmasis Luhansko teatro trupės pasirodymas teatro pastate įvyko 1945-ųjų rudenį. Jame buvo rodomi spektakliai pagal ukrainiečių (Mychailos Staryckio, Ivano Franko, Ivano Karpenko-Kary, Hryhorijaus Kvitkos-Osnovjanenkos, Semiono Hulako-Artemovskio, Ivano Kotliarevskio ir Taraso Ševčenkos) dramaturgiją.

Dėl miesto okupacijos ir nuolatinio apšaudymo šių žmonių likimas iki šiol nežinomas.

2022-ųjų pavasarį Luhansko dramos teatras vėl neteko savo namų. Vykstant plataus masto Rusijos karui prieš Ukrainą, rusai nukreipė didžiulius karinius išteklius, kad užgrobtų visą Luhansko sritį. Keturis mėnesius Sjevjerodonecko gynėjai gynė miestą nuolat apšaudomi Rusijos lėktuvų ir artilerijos ugnimi. Miestas pasikeitė neatpažįstamai. Neišliko ir teatro pastatas, kurio rūsyje slėpėsi civiliai gyventojai. Dėl miesto okupacijos ir nuolatinio apšaudymo šių žmonių likimas iki šiol nežinomas.

Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Luhansko regioninis akademinis muzikos ir dramos teatras
Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Luhansko regioninis akademinis muzikos ir dramos teatras

Dabartinio Mažosios operos teatro pastatas, primenantis pasakų bokštą, pastatytas 1902 m. pagal architekto Michailos Artynovo projektą. Tai XVII a. architektūros stiliaus variacija.

Pastatas buvo pastatytas Lukianivkos liaudies namams, jame veikė nemokama biblioteka, ambulatorija ir švietimo centras. Viršutiniame aukšte buvo įrengta 550-ies vietų salė. 1910 m. čia pradėjo veikti pirmasis kino teatras Kyjive.

Buvo išdaužyti beveik visi langai, durys, lubos.

2005 m. Kyjivo valdžia nusprendė pastatą renovuoti, o 2006 m. jame įkurti Kyjivo mažąją operą. Patalpose veikė meno erdvė su kūrybinėmis laboratorijomis, kuriose dirbo muzikantai, dailininkai, fotografai ir dizaineriai.

2022 m. kovo 15 d. Rusijos kariuomenė raketomis apšaudė istorinę Kyjivo Lukianivkos dalį. Sprogimo banga apgadino operos pastatą, turintį istorinio ir architektūrinio paminklo statusą. Buvo išdaužyti beveik visi langai, durys, įgriuvo lubos.

Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Mažoji Kyvijo opera
Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Mažoji Kyvijo opera

Nacionalinis akademinis Charkivo operos ir baleto teatras yra vienas seniausių muzikinių teatrų ir pirmieji Ukrainos operos namai. Jo istorija siekia XVIII a. pabaigą.

Bolševikams užgrobus valdžią Ukrainoje ir perkėlus sostinę į Charkivą, 1925 m. teatras tapo Ukrainos sostinėsvalstybine opera. Joje pastatyta daugybę ukrainietiškų bei tarptautinių operų nuo Mykolos Lysenkos „Taraso Bulbos“ iki George'o Bizet „Karmen“. Čia taip pat buvo pastatyti Piotro Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“ bei Igorio Stravinskio „Pavasario apeigos“.

1991 m. pastatytas naujas postmodernus Charkivo operos ir baleto teatro pastatas. Jo statyba užtruko 30 metų.

Čia buvo atliekami drąsūs eksperimentai. Pavyzdžiui, baletmeisteris Vasilijus Litvinenka pirmą kartą sujungė klasikinį baletą su ukrainiečių liaudies šokio elementais.

1991 m. pastatytas naujas postmodernus Charkivo operos ir baleto teatro pastatas. Jo statyba užtruko 30 metų. Du viršutiniai aukštai primena didžiulę kabančią plokštę, suderintą su sudėtinga apatinių aukštų plastika. Pastate yra dvi 1 500 ir 400 žiūrovų talpinančios salės, o teatro patalpos užima daugiau kaip 7 hektarų plotą. Visa tai remia šešios 3×6 metrų dydžio kolonos, kurias jungia šimto metrų ilgio bei po 100 tonų sveriančios metalinės sijos.

Teatras vienija beveik 1000 kūrybinių profesionalų ir techninio personalo.

2022 m. kovo 12 d. teatras išgirdo kitą kalbą ir muziką – karo ir naikinimo garsus. „Meistrų miesto“ fasadai, stogas, langai ir durys nukentėjo nuo Rusijos kariuomenės bombardavimo. Ši vieta puoselėjo boso Fiodoro Šaliapino ir italų baritono Mattia Battistini spektaklių atminimą ir sėjo grožį daugelio kartų širdyse.

Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Nacionalinis akademinis Charkivo operos ir baleto teatras
Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Nacionalinis akademinis Charkivo operos ir baleto teatras

Mariupolio kultūros centras ir vienintelis profesionalus teatras Mariupolyje tapo Rusijos sukeltos humanitarinės katastrofos simboliu – virto masine kapaviete, kurioje nuo Rusijos raketų slėpėsi šimtai žmonių.

Mariupolio dramos teatro pastatas pastatytas 1956–1960 m. sovietinio monumentaliojo klasicizmo stiliumi. Frontoną puošė skulptūrinė kompozicija, perteikianti tai, kuo dažniausiai dirbo žmonės Mariupolyje, Paazovėje.

Kadangi žmonės tikėjo, kad priešas laikysis tarptautinės karo teisės, ant asfalto abiejose teatro pusėse didelėmis raidėmis rusų kalba užrašė žodį „Vaikai“.

2022 m. pavasarį teatras vėl buvo pilnas žmonių: ne dramos žiūrovų, o tikro invazinio Rusijos karo prieš Ukrainą liudininkų. Šimtai Mariupolio gyventojų su vaikais slėpėsi teatro rūsiuose.

Kadangi žmonės tikėjo, kad priešas laikysis tarptautinės karo teisės, ant asfalto abiejose teatro pusėse didelėmis raidėmis rusų kalba užrašė žodį „Vaikai“. Tačiau rusų okupantai kovo 16 d. tyčia numetė bombą ant teatro, nepaisydami visų ženklų ir užrašų. Centrinė pastato dalis buvo visiškai sunaikinta. Skirtingų šaltinių duomenimis, po griuvėsiais rasta nuo 300 iki 600 žuvusiųjų – daugiausia moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių.

Kelios Europos šalys iš karto pareiškė solidarumą su Ukraina. 2022 m. kovo 17 d. Italijos kultūros ministras Dario Franceschini pareiškė, kad Italijos vyriausybė yra pasirengusi atstatyti Mariupolio dramos teatrą. Po to Vokietijos teatras Berlyne surengė paramos Ukrainai akciją – prie įėjimo rusų kalba užrašė žodį „Vaikai“. Panašūs renginiai vyko Vienoje ir Varšuvoje.

Ukrainos didvyriai beveik tris mėnesius itin sunkiomis sąlygomis gynė Mariupolį, kol okupantai galiausiai užėmė miestą. Tai nebuvo tas Mariupolis, kurį visi žinojo anksčiau. Tai buvo tai, kas liko iš miesto: išdeginta žemė ir sugriauti pastatai.

Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Donetsko akademinis dramos teatras
Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Donetsko akademinis dramos teatras

Muziejai

Kartais vienoje vietoje susipina dvi istorijos. Būtent toks yra Charkivo dailės muziejaus pastato bei jame nuo XX a. saugomos kolekcijos atvejis.

Universiteto muziejaus meno kolekcija pradėta kaupti 1805 m., kai Charkivo universiteto įkūrėjas, žymus Ukrainos mokslininkas ir visuomenės veikėjas Vasilijus Karazinas įsigijo apie 2 500 Vakarų Europos dailininkų grafikos lakštų. Tai buvo žymių XVI–XVIII a. dailininkų darbai: Albrechto Dürerio, Pieterio Bruegelio vyresniojo, Anthonio Van Dycko, Hendricko Goltzius, Lucos Giordano, François Boucher. Laikui bėgant universiteto alumnai kolekciją papildė XVII–XVIII a. Europos tapytojų darbais ir daugiau kaip 3 tūkst. įvairių Europos mokyklų dailininkų graviūrų.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui muziejaus kolekciją, garsėjusią kaip viena geriausių SSRS, sudarė daugiau kaip 75 tūkst. eksponatų. Joje buvo ne tik Vakarų Europos, bet ir Ukrainos bei Rusijos dailininkų – Iljos Repino, T.Ševčenkos, Serhijaus Vasilkovskio, Grigorijaus Miasojedovo, Ivano Šiškino, Nikolajaus Gė bei Vasilijaus Surikovo – darbų.

Tačiau prasidėjus karui sovietų valdžia muziejaus kolekcijos neįtraukė į evakuacijos planą. Dėl to į užsienį buvo išvežti tik vertingiausi eksponatai, kurių buvo tik apie 4700, t. y. 6 proc. Naciai į Vokietiją išsivežė nemažą dalį kolekcijos, likusios mieste okupacijos metais, o kitus sudegino 1943 m. traukdamiesi iš Charkivo.

2022 m. vasario pabaigoje Charkivo dailės muziejus vėl nukentėjo nuo karo. Per miesto apšaudymą Rusijos kariai apgadino pastato fasadus, langus ir vitražus. Kaip ir beveik prieš 80 metų, muziejaus darbuotojai stengėsi išsaugoti vieno didžiausių Ukrainos meno muziejų eksponatus.

Luhanskas yra labiausiai į rytus nutolęs Ukrainos regioninis centras. Jo istorija prasideda Zaporižios kazokų laikais. Miesto įkūrimo metais laikomi 1795 m., kai vietos bendruomenė nusprendė prie Luhansko upės pastatyti liejyklą ir patrankų gamyklą.

Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Charkivo meno muziejus
Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Charkivo meno muziejus

Luhansko istorijos ir kultūros muziejaus pagrindinėje ekspozicijoje „Senasis Luhanskas“ eksponuojami šios gamyklos daiktai, taip pat XIX a. pab. ir XX a. pradž. namų apyvokos daiktai, ikirevoliuciniai miesto dokumentai ir nuotraukos.

Pastatas buvo pastatytas XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje. Intriguoja tai, kad pastate muziejus įsikūrė ne iškart. Iki 1919 m. pirmajame aukšte buvo miesto tarybos konferencijų salė ir administracija. Pirmasis aukštas buvo išnuomotas parduotuvei ir spaustuvei. Kieme buvo įsikūrusi ugniagesių komanda, o ant stogo – gaisrinė.

Luhansko istorijos ir kultūros muziejus savo veiklą atnaujino tik 2016 m., kai miestas jau buvo okupuotas Rusijos. Lieka neaišku, kaip pavyko atkurti šį architektūros paminklą. Niekas taip pat nežino, ar muziejus išgyvens plataus masto invaziją į Ukrainą 2022 m., kurios metu Rusija visomis įmanomomis priemonėmis bandys sunaikinti ir Ukrainos istoriją ir kultūrą.

Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Istorijos ir kultūros muziejus Luhanske
Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Istorijos ir kultūros muziejus Luhanske

Mariupolio valstybinis universitetas ėmėsi mokslinės misijos tirti ir saugoti regiono istoriją, todėl įkūrė Istorijos ir archeologijos muziejų.

Muziejaus ekspoziciją, kurią sudarė beveik 500 eksponatų, surinko studentai, vadovaujami archeologinės ekspedicijos vadovo Viačeslavo Zabavino ir istorinių disciplinų katedros vyresniosios dėstytojos Svitlanos Arabadžos.

Pradinėje kolekcijos dalyje rodytas universiteto įkūrimas: nuotraukos, tarptautinių sutarčių kopijos, dėstytojams ir studentams įteikti apdovanojimai. Antroje kolekcijos dalyje: radiniai iš 1997 m. ekspedicijos, kurios metu aptikta priešistorinės amforos, žmonių kaukolės, paleolito ir skitų buities daiktai.

Visi muziejaus eksponatai, kruopščiai surinkti studentų ir dėstytojų, buvo sunaikinti per 2022 m. balandžio 18 d. rusų apšaudymo sukeltą gaisrą.

Visa tai baigėsi prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą. Tris mėnesius Rusijos kariai iki pamatų lygino Mariupolį. Kai 2014 m. prasidėjo Rusijos karinė invazija į Donbasą, miestas pasipriešino ir pademonstravo, kad Mariupolis yra Ukrainos miestas.

Tačiau 2022 m. miestą sunaikino rusų apšaudymas iš oro, jūros ir lauko artilerijos patrankų. Taip pat buvo smarkiai apgadinti visi Mariupolio valstybinio universiteto pastatai.

Visi Istorijos ir archeologijos muziejaus eksponatai, kruopščiai surinkti studentų ir dėstytojų, buvo sunaikinti per 2022 m. balandžio 18 d. rusų apšaudymo sukeltą gaisrą.

Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Istorijos ir archeologijos muziejus Mariupolyje
Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Istorijos ir archeologijos muziejus Mariupolyje

Bibliotekos

Mažai kas žino, kad vienintelis Ukrainos muziejus Rusijos imperijoje buvo atidarytas 1902 m. Černihive. Jo įkūrimo iniciatorius buvo mecenatas, kolekcininkas, kilmingos giminės palikuonis Vasilijus Tarnovskis. Jis padovanojo Černihivui unikalią XVII–XIX a. Ukrainos istorijos ir kultūros eksponatų kolekciją.

Ukrainos senienų muziejus buvo įkurtas buvusioje našlaičių prieglaudos amatininkų klasėje. XIX a. pabaigoje šis pastatas buvo rekonstruotas.

Garsiausiose muziejaus kolekcijose buvo archeologinės pirmykštės visuomenės ir Kyjivo Rusios reliktai, žymių valstybės ir kultūros veikėjų autografai, daugiau kaip 1500 iškilių istorinių asmenybių portretų rinkinys, reti rankraščiai ir inkunabulai.

1978 m. buvo nuspręsta čia įkurti Regioninę Černihivo jaunimo biblioteką. V.Tarnovskio kolekcija tapo įvairių muziejų dalimi, tačiau šiame pastate ir toliau buvo puoselėjamas jo atminimas.

Jie į bibliotekos kiemą numetė 500 kg sveriančią didelės sprogstamosios galios bombą, nugriovė pastato sienas ir lubas.

Muziejus prisidėjo prie ukrainiečių kultūros plėtros, Ukrainos istorijos išsaugojimo ir ukrainiečių unikalumo suvokimo. Biblioteka, sukaupusi beveik 62 tūkst. knygų, toliau vykdė šią gyvybiškai svarbią misiją, be to, teikė įvairias paslaugas jaunimui: čia buvo įkurtas teisinės informacijos centras, anglų kalbos klubas, meno centras ir studija, aplinkosaugos akademija. Čia jauni ukrainiečiai atrado pasaulį, bendravo, mokėsi būti sąmoningais piliečiais, kritiškai mąstyti ir siekti savo gyvenimo tikslų.

Černihivo regioninę jaunimo biblioteką, išgyvenusią bolševikų puolimus 1918 ir 1919 m. ir nacių bombardavimus Antrojo pasaulinio karo metais, 2022 m. kovo 11 d. sunaikino Rusijos kariuomenė. Rusai į bibliotekos kiemą numetė 500 kg sveriančią didelės sprogstamosios galios bombą, nugriovė pastato sienas ir lubas.

Ši vieta 120 metų saugojo Ukrainos istoriją, kultūrą ir dvasią.

Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Regioninė Černihivo biblioteka
Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./Regioninė Černihivo biblioteka

Hreckos gatvėje buvęs 43 namas liudijo tuos senus laikus, kai Mariupolis tapo Azovo srities finansų centru. Kadangi į miestą buvo investuotas didelis kapitalas, čia savo biurus atidarė pagrindiniai bankai. Taip 1897–1905 m. pačiame Mariupolio centre iškilo dviejų aukštų klasicistinio stiliaus mūrinis tinkuotas Valstybinio banko pastatas.

Užgrobę valdžią Ukrainoje, bolševikai šiame pastate įkūrė TSRS valstybinį banką, kuris čia veikė kelis dešimtmečius. 2019 m. šiuose mūruose su erdviomis salėmis įsikūrė V.Korolenkos vardo miesto biblioteka.

Bibliotekos fondo likimas šiuo metu nežinomas.

Šios įstaigos istorija prasidėjo dar 1904 m. XX a. trečiajame dešimtmetyje į biblioteką buvo atvežta daug komunistinės literatūros, todėl jos fondas sparčiai išaugo nuo 10 tūkst. iki 100 tūkst. knygų. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams okupavus Mariupolį, jis buvo sumažintas. Nepaisant to, biblioteka išliko miesto intelektualiniu ir švietimo centru. Čia vykdavo literatūrinės konferencijos ir susitikimai, paskaitos, atminimo vakarai, teminės ekskursijos.

Pastaraisiais metais biblioteka nuolat tobulėjo. Viename iš jos pastatų buvo įsikūrusi pirmoji Donecko srityje skaitmeninė biblioteka, o kitame (buvusio Valstybinio banko pastate) buvo saugomas įprastas knygų fondas. Bibliotekoje taip pat buvo sukurta moderni bendradarbiavimo erdvė, kurioje vyko susitikimai su kultūros veikėjais ir menininkais, knygų pristatymai.

Deja, balandžio 22 d. šis pastatas buvo smarkiai apgadintas. Dėl rusų apšaudymo buvo sugriauti jo fasadai, langai ir stogas. Bibliotekos fondo likimas šiuo metu nežinomas.

Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./V.Korolenko centrinė biblioteka Mariupolyje
Ukrainos instituto nuotr./ Green Penguin Media nuotr./V.Korolenko centrinė biblioteka Mariupolyje

Okupantai sunaikino nesuskaičiuojamą kiekį kultūrinio paveldo – bažnyčių, memorialų, kultūros centrų, koncertų salių. Visa tai užfiksuota „Atvirukuose iš Ukrainos“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų