Linksmai vaikštinėjantys klounai, akrobatai, žonglieriai, besigrimuojantys aktoriai ir margaspalviai drabužiai – tokia kiekviena cirko gyvenimo akimirka. „Pajacų“ užkulisiai iš pažiūros galėtų būti cirko vagonėliu, tiesa, labai dideliu. Spektaklio metu ant scenos pasirodo 52 choristai, 10 cirko artistų, 5 solistai ir 66 orkestrantai. Režisierė prasitarė, kad tiek žmonių tėra „mažas pastatymas“, tačiau reginys scenoje turėtų būti išties įspūdingas.
Puiki nuotaika
„Mūsų nuotaikos nuostabios“ – tokiais žodžiais su mumis pasisveikino „Pajacų“ režisierė. Nors ir prisipažino dorai nemiegojusi jau ne vieną naktį, ji nepaliaudama šypsojosi. Paskutinė minutė, paskutiniai darbo štrichai. „Kai visą laiką sėdi mažam kambarėlyje ir dirbi dirbi dirbi, bet nematai rezultato, nematai mastelio, rezultato ir tik įsivaizduoji savo galvoje, yra baugu. Kai viskas pakliūna į sceną, nuotaika pasidaro puiki, imi matyti visų darbo rezultatus“, – džiaugėsi D.Ibelhauptaitė.
Cirko magija – kai tu nematai, kad mergaitė kabo ant lyno – matai tik skraidančią princesę.
Jai pritarė ir spektaklyje vaidinanti Asmik Grigorian, Laimonas Pautienius ir net kviestinis svečias, režisierės draugas, garsus bulgarų kilmės tenoras Emilis Ivanovas. Jis „Pajacuose“ vaidina pajacą Kaniją. „Nors tenoro partija sudėtinga, tai vienas įdomiausių mano vaidmenų. Man labai patinka šis spektaklis. Visai nesvarsčiau sutikti ar ne. Mes su Dalia labai mylime vienas kitą, man buvo labai malonu, kai ji paskambino ir pasiūlė dalyvauti. Iškart pasakiau – darom. Žinoma, jaučiu jaudulį“, – emocijomis dalijosi E.Ivanovas. Jis sakė esą labiausiai spektaklyje jį žavi darbas kartu su cirko artistais. Sopranas Asmik Grigorian taip pat tvirtino puikiai besijaučianti prieš spektaklį, nors, anot jos, „jauduliukas visuomet yra“.
Nors cirkas, bet rimta
„Pajacai“ – istorija apie klajojančią cirko trupę, veiksmą jos viduje, artistų santykius. D.Ibelhauptaitė, paklausta, kas labiausiai užburia spektaklyje nedvejojo. „Ta cirko magija, vaikystės prisiminimai, kai tu nematai, kad mergaitė kabo ant lyno – matai tiktai skraidančią princesę“, – tvirtino režisierė, tikėdamasi kad šviesios emocijos persiduos ir žiūrovams.
Tiesa, yra ir kita, rimtoji spektaklio pusė, apie tai, kaip dingsta tikrojo gyvenimo ir cirko riba. „Istorija tragiškai nagrinėja įsimylėjimą - cirko direktorius, rimtasis Kanijo turi labai jauną žmoną, kuri myli ne jį, o jauną, labai šaunų vaikiną Silvijo. Kanijo sugauna savo žmoną su meilužiu, tačiau negali jam atsilyginti už žmonos suvedžiojimą, nes už penkių minučių prasideda spektaklis ir jam reikia dėtis grimą, vilktis drabužius ir eiti į sceną. Visai nesvarbu, kad jo širdyje skausmas, o akyse ašaros - jis turi šypsotis, visus linksminti“, – trumpai scenoje vykstančią dramą nupasakojo režisierė.
Grįžti trukdė baimė
Prieš penkerius metus „Pajacai“ buvo pasirinkti dėl galimybės dirbti su Baltijos cirku ir žinoma dėl to, kad tai – viena iš dešimties populiariausių operų pasaulyje.
„2003-aisiais iš mūsų niekas nieko nesitikėjo, tada nebuvo didelės atsakomybės. Grąžinti „Pajacus“ norėjome seniau, bet mano baimė laikė juos penkerius metus. Atėjo laikas ir supratau, kad nereikia bijoti, daryti didelių, prabangių pastatymų, vėl galime būti studentiški, tyrai ir dorai pasakoti istoriją“, – apie ryžtą vėl į sceną paleisti „Pajacus“ kalbėjo D.Ibelhauptaitė.
Šiam pastatymui tikroviškumo suteiks ir tai, kad spektaklio solistai turėjo galimybę visą dieną gyventi tikruose cirko vagonėliuose. Scenoje bus naudojami tikri daiktai iš cirko. Dar viena naujovė – spektaklyje nebus nei meškutės, nei kitų gyvūnų. „Pasaulis keičiasi ir svarbu judėti su laiku. Vakaruose vyksta didelis judėjimas, kad gyvūnų nebūtų spektakliuose ar cirke. Gyvūnų dalyvavimas dažnai keičiamas sudėtingesniais žmonių atliekamais akrobatiniais ar kitokiais triukais. Tai moralinis sprendimas, kad nuostabiausius triukus vaidintų žmonės“, – savo pasirinkimą aiškino režisierė.
„Pajacai“ rodomi iki lapkričio 16 dienos Vilniaus Kongresų rūmuose.
