– Kas pasikeitė visuomenėje, kad moterys, – ir anonimiškai, ir ne, pradėjo kalbėti apie savo patirtis ir seksualinį priekabiavimą?
– Sunku pasakyt, ar matome didelį visuomenės pokytį. Man atrodo, turime kalbėti apie tas kelias merginas, kurios vis tik nepabijojo visuomenės reakcijos. Iš jų patirčių ir iš visuomenės reakcijos į tas patirtis mes matome, kad vis dar labai sunkiai reaguojame. Aš nebūčiau labai optimistas ir nesakyčiau, kad visa visuomenė praregėjo, esame nušvitę, gebame išklausyti visus, kurie ruošiasi prabilti.
Merginos daro labai svarbų darbą. Jos – pionierės, drąsios personos, kurios po truputėlį mus, visuomenę, paruošia stengiantis išgirsti tas istorijas.
– Mes kalbame apie vieną instituciją, būtent iš jos pasklido liudijimai apie seksualinį priekabiavimą. Ar tai tinkamas būdas spręsti problemas?
– Man atrodo, kitokį būdą sunku įsivaizduoti. Kaip žinome iš VDA istorijos, vadovybė seniai žinojo gandus, kaip jie patys sako, kažkokius žodinius pareiškimus apie tai, kas vyksta, bet nieko nesiėmė. Merginoms kaip ir nelabai kas liko kaip tik viešinti istorijas.
Viešumas nėra pats savaime kaip sprendimo būdas, bet tai pirmas žingsnis, kuris tiek išjudina pačią visuomenę, tiek ir pačią instituciją.
Jeigu institucija, kuri turėtų užtikrinti, kad studentai nepatirtų priekabiavimo, savo funkcijos neatliko, neapsaugojo tų merginų, matant tos institucijos neveiklumą, logiška, kad keli klausimą kažkur kitur. Kadangi viešuma tapo tokia erdve, kur po truputį mes suteikiame daugiau vietos skausmingoms patirtims, merginos pataikė į tą laikotarpį, kai mes matome, kad galime priimti tas skausmingas patirtis.
Viešumas nėra pats savaime sprendimo būdas, bet tai pirmas žingsnis, kuris tiek išjudina pačią visuomenę, tiek ir pačią instituciją, kurioje vyko šie dalykai.
– Kas nesuveikė institucijoje, kad kilo, ir ne vienkartinis, seksualinio priekabiavimo atvejis?
– Pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, švietimo įstaigos privalo užtikrinti, kad nei švietimo įstaigų darbuotojai, nei studentai, nei moksleiviai nepatirtų seksualinio priekabiavimo. Mes matome, bent jau iš šitų istorijų, kad įstatymo pareiga nebuvo įvykdyta. Reiškia, kad institucija galimai nesiėmė jokių veiksmų tam, kad užkirstų kelią priekabiavimui ir efektyviai spręstų priekabiavimo atvejus.
– Tokiu atveju atsakomybę turėtų prisiimti administracija, vadovai?
– Taip. Visų pirma švietimo įstaiga. Atrodo labai keista, kad švietimo įstaigos atstovai sako – mes lyg ir girdėjom, lyg ir buvo kažkas, bet niekas neatėjo, raštu viso to neparašė – tai tarsi nieko ir nebuvo. Man asmeniškai, kaip ir daugeliui žmonių, užtektų kažkokios nuogirdos, kad pradėtumėm domėtis. Ypač jeigu esame institucijos atstovai, vadovai. Jeigu, šiuo atveju, tokios pareigos švietimo įstaiga nejautė, labai keista.
– Apie veikiančią pasitikėjimo liniją, kuria galima pranešti apie diskriminacinius atvejus, pirmadienį pranešė Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Kodėl seksualinio priekabiavimo problema aktuali švietimo įstaigoms? Bent jau dabar susidaro toks įspūdis.
– Priekabiauja tas, kas turi galios poziciją, kas yra aukščiau tavęs. Jeigu tai yra direktoriaus ir darbuotojo santykiai, tai, tikėtina, direktorius bus tas asmuo, kuris priekabiaus prie darbuotojo, o ne darbuotojas prie direktoriaus. Tai galėtume įžiūrėti daugelyje visuomenės sričių, kur yra toks santykis. Švietimo įstaigoje irgi dėstytojas yra daugiau galios turintis negu studentas. Seksualinis priekabiavimas įvyksta tada, kai asmuo pasinaudoja savo galia.
– Tai, kad dėmesio centre šiuo metu atsidūrė švietimo įstaigos, yra labiau atsitiktinumas, nes tokiame pačiame centre gali atsidurti bet kuri įstaiga?
– Nėra taip, kad seksualinis priekabiavimas būtų grynai švietimo srities ypatybė. Mes matom, kad Vakaruose ši banga prasidėjo nuo kino industrijos. Tai nėra švietimo sritis. Čia sunku bus atrasti tendencijas. Pas mus banga prasidėjo būtent nuo meno pasaulio, nuo švietimo srities.
– VDA praneša vykdysiantys pertvarką, kursiantys naują katedrą. Arba, pavyzdžiui, skelbia apie organizuojamą atvirų durų dieną, kurios metu įstaigoje galės apsilankyti Seimo nariai, žiniasklaida, tėvai, studentai. Ar šios priemonės tinkamos? Kokių priemonių aukštoji mokykla turėtų imtis?
Čia yra didelė pamoka ir kitoms įstaigoms, kaip padaryti, kad priekabiavimo nebūtų.
– Visų pirma išsiaiškinti, kas įvyko. Darbdavys turi teisę už seksualinį priekabiavimą atleisti darbuotoją. Jei darbdavys išsiaiškina, kad toks faktas buvo, jis savo nuožiūra gali atleisti darbuotoją. Tad pirmasis kelias turėtų būti tyrimas. Bet, aišku, neturėtų būti taip, tarsi kilo skandalas, mes paėmėm kelis atvejus, kurie iškilo į viešumą, išsprendėm, atleidom, ir tuo viskas pasibaigė.
Čia yra didelė pamoka ir kitoms įstaigoms, kaip padaryti, kad priekabiavimo nebūtų. Labai svarbu imtis prevencinių priemonių. Tai galėtų būti ir elgesio kodeksas, galėtų būti vidinės elgesio taisyklės, apibrėžiančios, kad priekabiavimas yra negalimas, arba kokie tie elgesio standartai turėtų būti palaikomi.
– Į merginų liudijimus reaguoja ir visuomenė. Pasigirsta pareiškimų, kad jos pačios kaltos, pavyzdžiui, pačios provokuoja nederamą vyrų elgesį neva netinkamai besirengdamos. Kaip turėtume reaguoti į tokius pasakymus?
– Čia tipinis visuomenės požiūris. Ir paradoksalus. Nes, viena vertus, visuomenė klausia, kodėl jūs tylėjote dešimt metų, ir kaltina merginas, bet kai jos pagaliau prabyla po tų dešimties metų, sako, užsičiaupk, tu pati kalta. Atrodo, neaišku, ko mes norime. Ir tas neaiškumas, aišku, kyla iš to, kad mes nesuprantame, kas tas seksualinis priekabiavimas. Aišku, toks visuomenės požiūris kyla ir dėl seksizmo. Apie vyrą mes visiškai nekalbame. Tarsi vyras yra aplinkybių auka, kuris pasielgė kaip pasielgė, bet svarbiausia, ką gi moteris blogai padarė toje situacijoje. Nors prievarta buvo ne iš moters, o iš vyro pusės.
Kalbėjau neseniai su smurtautoju vyru. Jis kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ir norėjo prisidėti prie smurto prevencijos kampanijos, kadangi suprato, kad smurtavo ilgą laiką, bet ne fiziškai, o psichologiškai. Ir aš paklausiau jo, kaip jis reaguoja, kai visuomenė sako, jog moteris pati kalta. Jis pasakė mintį, kuri man patinka – kaip auka gali būti kalta, kad ji – auka.
Vyras yra toks pat mąstantis individas, kuris gali nuspręsti. Jeigu jis smurtauja, jis pasirenka smurtą. Jis nėra išprievartautas to smurto panaudoti. Jeigu jis priekabiauja, jis pasirenka priekabiauti.
Pastaruoju metu kaltinimų seksualiniu priekabiavimu ir kitokiu nederamu elgesiu sulaukė VDA darbuotojai tapytojas Jonas Gasiūnas, istorikas bei psichologas Arvydas Liepuonius (abu už užimamų pareigų pasitraukė), fotografas Gintautas Trimakas. Taip pat – teatro režisierius Jonas Vaitkus. Anksčiau priekabiavimu buvo apkaltintas kino režisierius Šarūnas Bartas. Dėl pasikėsinimo priversti lytiškai santykiauti šiuo metu yra teisiamas buvęs Panevėžio Juozo miltinio dramos teatro direktorius Linas Marijus Zaikauskas.
Pirmadienį VDA pranešė prisiimanti moralinę atsakomybę „už visus įvykius, kuriuose buvo pažemintas žmogaus orumas, pažeistos pamatinės etikos normos, grubiai nesilaikyta VDA Akademinės etikos kodekso nuostatų“. Aukštoji mokykla skelbia kursianti naują Vizualaus meno katedrą, o vasario 7-ąją organizuojanti „Pasitikėjimo ir atvirų durų dieną“, kurios metu kviečia „studentų tėvus, visuomenės ir žiniasklaidos atstovus, Seimo narius ir visus suinteresuotus asmenis atvykti į VDA, susitikti su studentais ir dėstytojais, susipažinti su studijų aplinka – rektoratu, auditorijomis, laboratorijomis, biblioteka“.
