Aleksandras Vasiljevas – plačiai pasaulyje žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas, dvidešimt septynių knygų, parodų projektų, kelių dokumentinių filmų apie mados kryptis ir pokyčius autorius, lektorius, rengiantis seminarus ir skaitantis paskaitas daugelyje pasaulio aukštųjų mokyklų, – gimė 1958 m. Maskvoje. Būdamas dvidešimt ketverių, emigravo į Paryžių.
Parodas lankantys lietuviai jį pažino 2009-ųjų rudenį, kai Vilniuje, Radvilų rūmuose, kartu su Lietuvos dailės muziejumi surengė lankytojams labai patikusią parodą „Karalienės Viktorijos laikų mada“. Šį kartą žymusis menininkas atveria duris į labai įdomų dviejų dešimtmečių mados istorijos laikotarpį – išradingą, kūrybingą meno stilių art deco.
Taikomosios dailės muziejuje atidaromoje parodoje bus eksponuojama 80 art deco stiliaus suknelių, daugiau kaip 200 aksesuarų, fotografijų ir tapybos darbų. Paroda Vilniuje perkelta iš Rygos Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejaus, o rudenį bus eksponuojama Venecijoje.
 |
| Organizatorių nuotr./Parodos „ART DECO STILIUS (1918-1939)“ eksponatas |
„Parodoje galima susidaryti vaizdą, kaip art deco stiliaus diktato dešimtmetis pakeitė ne tik architektūrą, interjero apdailą, taikomąją dailę, bet drabužius, ypač moterų, – pasakojo Aleksandras Vasiljevas. – Karo metu daug vyrų žuvo, todėl moterų aprangos mada tapo tarpusavio konkurencijos įrankiu. Moteriai išsivadavus iš korsetų pakito visiems įprastas, įsmaugtas per juosmenį figūros vaizdas. Viena pirmų naujovių mados srityje buvo tiesaus drabužio siluetas. Juokaudami sakytume, kad trečias dešimtmetis taupė medžiagas. Pratrūkęs noras apsinuoginti neturi analogų mados istorijoje. Nuogos rankos ir vos pridengta nugara – štai pagrindiniai art deco stiliaus bruožai pirmuoju jo raidos periodu.
1925 m. suknelės jau vos siekė kelius, o įsisiūbavusi dansingų veikla su orkestrais, grojančiais regtaimus, fokstrotus, čarlstonus, įvedė į madą lengvą šilkinį apdarą, siuvinėtą biseriu pagal art deco dailininkų parengtus simetriškų formų, grakščiai plaukiančių linijų ir stilizuotų gėlių piešinius. Puošiamasi buvo ir sodrių spalvų brangakmeniais (kas jų turėjo), ir linksmais bižuterijos blizgučiais. Taip atrodančių moterų buvo neįmanoma nepastebėti šokių aikštelių prieblandoje. Ryškus grimas kūrė geidžiamos ir kiek pavojingos vamp moters tipą, susiformavusį „Holivudo“ nebyliojo kino prieglobstyje. Šį įvaizdį stiprino aprangos aksesuarai – ilgi perlų vėriniai, diademos, segės, įvairiausių spalvų šilkinės kojinės, stručių plunksnų boa, mažutės kepuraitės ir atvira avalynė.
Art deco lūžio momentas sutapo su 1929-ųjų rudenį Niujorko bankuose kilusia finansine krize. Perkamoji galia menko, biseriu siuvinėtos prabangios suknelės staiga tapo niekam nebeįdomios. Moterys prisiminė turinčios taliją, kurią vėl panoro išryškinti, jų drabužiai pailgėjo, spalvos medžiagų, iš kurių dabar imta siūti sukneles ir kostiumus, patamsėjo, suvienodėjo. Į mados reikalus įsipainiojo ir nespalvotas kinas – tai per jį tapo madinga rengtis juodos ir baltos spalvų derinio drabužiais. Po truputį art deco ėmė keisti savo, jau nebe klestinčio, veidą, o naujas moters įvaizdis nė kiek nebepriminė seksualiosios vamp. Panašu, kad ketvirto dešimtmečio moters aprangos stilius buvo maitinamas prieškario totalitarizmo idėjų, artimų Hitlerio, Stalino, Franko, Musolinio estetikai ir politikų norams matyti šalia visuomeniškai aktyvią moterį, partijos draugą, suprantama, ir motiną.
Bet „nusodinti“ kūrybingą paryžiečių dizainerių energiją kad ir besiniaukstančiam gyvenimui nebuvo paprasta. Klasikinių linijų modeliai, angliškai vadinami glamour, ryškina tai, kas gražu, patrauklu, ir slepia nedidelius trūkumus. Grožio etalonu tampa amerikiečių kino žvaigždė švedė Greta Garbo – ja bandoma sekti, prisiklijuojant dirbtines blakstienas ir pakeliant pečių linija kimštiniais petukais. Ketvirto dešimtmečio pradžioje vyraujantis drabužių siluetas akcentuoja krūtinę, klubus ir kilstelėtą juosmens liniją. Siuvėjai naudoja įstrižą kirpimą, kurį sugalvojo šaunioji Madelaine Vionnet (1876–1975), o madingų idėjų generatoriumi tampa italė Elsa Schiaparelli (1890–1973), kurios meniniai siurrealistiniai polinkiai ir mėgstama violetinė fuksijų spalva veda paskui save visą ketvirto dešimtmečio antros pusės Paryžiaus madą.“
