Pagrindinę jubiliejinės bienalės parodą „Gijos: fantasmagorijos apie atstumą“ („Threads: A Fantasmagoria about Distance“) kuruoja gerai žinomas teoretikas ir visame pasaulyje išskirtinių parodų kuratorius Nicolas Bourriaud (Prancūzija), kuris į ekspoziciją Kauno centriniame pašte surinko ne tik gausų būrį tarptautinių menininkų, bet ir keletą lietuvių kūrėjų. Vienas jų, tai Julijonas Urbonas. Menininkas, kurį sunku įspausti į vieną sritį, todėl jam sunku prilipdyti konkrečią etiketę. Tačiau jis ir pats to vengia. O dėl savo provokatyvaus kūrinio „Mirties kalneliai“ net buvo pramintas daktaru Mirtimi. J. Urbonas sutiko pasidalinti mintimis apie savo kūrybą ir tai, kaip „Kauno bienalėje“ atsirado kūrinys „Dvejojančios durys“.
– Julijonai, papasakokite, kaip patekote į jubiliejinę „Kauno bienalę“?
– Paprasčiausiai gavau kvietimą, kaip ir daugelis gavo. Kuratorius N.Bourriaud paprašė, kad pasiūlyčiau kažką, kas būtų susieta su parodos koncepcija. Atsižvelgdamas į kontekstą prisiminiau savo seną, 2009 metų, kūrinį, kuris vadinasi „Kalbančios durys“. Pastarasis projektas apjungė penkias viešas duris skirtinguose iškiliuose Vilniaus pastatuose, kur buvo įkurdintos interaktyvios instaliacijos. Viena iš instaliacijų buvo „Dvejojančios durys“, kurios buvo instaliuotos Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje. Tos durys buvo paverstos į dvejojančias tikrąja to žodžio prasme, tiesiog jos nebuvo tikros, kur joms stovėti ir kaip stovėti. Jos tiesiog varstydavosi atsitiktine tvarka ir kintančiu greičiu tarytum lyg vėjas jas judintų. Publika su šia instaliacija galėjo susipažinti tik per tam tikrą atstumą. Pavyzdžiui, artimiausias atstumas, per kurį buvo galima matyti durų šokį, buvo apie keturi metrai. Priartėjus, jos tiesiog tampa paprastomis durimis. Tai buvo padaryta tam, kad žmogus nebūtų tikras, kas darinėja šias duris: vėjas, pasislėpęs vaikas, vėjas... Kita vertus, be šio efekto šalia būnant būtų galima išgirsti įrangos garsą, kuris demistifikuotų visą šį spektaklį. Taigi tą patį projektą padauginau į 6 klonus ir pritaikiau „Kauno bienalės“ pašto durims. Tiesa, šie įrenginiai tapo universalūs, lengvai pritaikomi prie bet kokių durų, kad ir jūsų namų.
– Taigi, kuo žiūrovas labiau nori intymesnio santykio su kūriniu, tuo labiau jis prarandą tą intymumą. Apie ką byloja „Dvejojančios durys“?
– „Dvejojančios durys“ yra priminimas apie dviprasmišką, dvejoti verčiantį durų aspektą. Tokie „svetimkūniai“, kaip automatinis durų uždarytuvas ar užraktas, dirbtinai užtikrina durų stabilumą ir nuspėjamumą, paversdami duris kasdienišku funkcionaliu objektu, kuris lengvai paklūsta mūsų norams. Atidarome – įeiname – durys užsidaro. Tačiau vaizduotėje durys vis dar išlieka vienu pagrindinių dvejonių ir net nebylios nežinomybės vaizdinių. Net įeidami pro atviras duris, dažnai dvejojame, įeiti ar ne, todėl stabtelėjame užklausti, ar galime kirsti slenkstį ir įeiti į privačią erdvę. Taip pat nejaukiai jaučiamės, kai vėjo varstomos durys atsidaro ar užsidaro pačios, kai artėjame link jų (šis motyvas dažnai naudojamas siaubo filmuose), nes tada atrodo, kad durys juda savavališkai.
Kita vertus, šis projektas yra vienas iš pirmųjų mano eksperimentų, kurie žymi mano tarpsritiškos kūrybos pradžią, kai į kūrybinį – meninį tarpsritišką procesą pradėjau įtraukti sritis, kurios kitų manymų buvo nelabai suderinamos. Tarkime, inžinerija, elektronika, programavimas ir panašiai. Kai pradėjau įdėmiau stebėti aplinką, įsitikinau, kad viskas iš tikrųjų yra labai technologizuota. Žmogui technologizacija yra įgimta. Mes esame tokie, o ne kitokie, būtent dėl gebėjimo valdyti ugnį, modifikuoti gyvasties genetinį kodą, skelti atomą ir pan. Labai sunku įsivaizduoti, kaip nuogam (rūbai — taip pat technologija) miške išgyventi be pagaliuko. Sarkastiškai pasitelkdamas šias įžvalgas, pradėjau kritiškai ar konceptualiai deformuoti kasdienius daiktus , taip išryškindamas tam tikrą jų poveikį mums: mūsų psichologinei, socialinei, kultūrinei, politinei ir pan. būčiai. Ėmiau žaisti su įvairiausiomis technologijomis, technikomis, medžiagomis.
– Tai pats darote visą techninę darbo pusę?
– Anksčiau didžiąją dalį projektuodavau ir gamindavau pats. O dabar kadangi daug daugiau veiklos, tai techninę pusę atiduodu kitiems, tačiau ta patirtis, turimas artimas ryšys su technologijomis labai padeda. Tada užtenka kelių žodžių ir inžinierius jau supranta, apie ką kalbama. Skirtingai nei būdavo pradžioje, kuomet, pasak inžinierių, kalbėdavau „kosmosus“. Pradžioje tiesiog eksperimentavau su skirtingom technologijom, o vėliau vis labiau sutelkiau dėmesį į specifines temas... ir pradėjau žiūrėti į tai, ką visą gyvenimą dariau.
Visada dirbau su atrakcionais, nuo pat mažens. Aš tiesiogine žodžio prasme užaugau sovietiniame Klaipėdos atrakcionų parke, kurio direktorius buvo mano tėvas, o vėliau ir aš pats. Viena iš mano įžvalgų, kuri iki šiol „veža“ mano kūrybinę praktiką, yra tai, kad atrakcionuose slypi unikalus estetinis potencialas. Viena vertus, tai savotiška pasakojimų mašina, įtraukianti visą žmogų su visais viduriais. Kita vertus, atrakcionų parką galima interpretuoti, kaip kinetinių skulptūrų parką, kuris skirtingai nuo „konvenciško“ kinetinio meno tiesiogiai įtraukia žmogų į savo estetinę plastiką. Ilgą laiką atrakcionų parkai nebuvo plėtojami subtiliai, jie buvo orientuoti į purtymą, prakaito išsunkimą, apsivėmimą. Todėl supratau, kad būtų galima tą estetinį potencialą išpuoselėti. Taigi paskutinius septynerius metus bandau tai daryti. Lendu į skirtingas sritis nuo psichologijos, kosmoso medicinos iki robotikos.
– Kas yra Julijonas Urbonas? Dizaineris, filosofas, kosmoso medicinos ekspertas, ar rastumėte vieną epitetą apibūdinti save?
– Kai gyvenau Londone, britų aplinkoje, mėgdavau pajuokauti, kad esu vieno žmogaus orkestras: groju ir būgnais, ir sintezatoriumi, ir saksofonu, bet nesu virtuozas nei vienoje srityje. Aš ištiesų esu panašiai kaip dirigentas, kuris šiek tiek supranta kiekvieno instrumento specifiką ir turi kiek artimesnį ryšį su jais, nei tas, kuris visiškai neturi, bei turi bendro instrumentų dėsningumo, visumos pajautą.
Kažkada save pristatinėjau kaip rašytoją, nes daug rašiau ir norėjau publikuoti. Mano svetainė buvo gerai lankoma ir pagalvojau, jei ten save dar pristatysiu kaip ir rašytoją, tuomet tikrai gausiu kažkokį pasiūlymą. Ir tai suveikė. Beveik metus rašiau vienam iškiliam korėjiečių architektūros žurnalui mokslinėje skiltyje, buvau parašęs tekstų seriją gravitacinės etikos tema. Tada nusprendžiau, kad užtenka to ir panaikinau tą rašytojo etiketę. Tų etikečių kaitaliojimas yra tarsi prievolė pačiam sau, kad išbandyčiau naują sritį. Nes žinau, kad savaime sėdėdamas neprisiversiu, todėl susikuriu tam tikras aplinkybes, kurios mane priverstų ir įgalintų ką nors pasiekti, atlikti tam tikrus darbus ir pan.
Dažniausiai prisistatau priklausomai nuo aplinkybių. Ypatingai tai pasireiškia, kai reikia rašyti finansavimo paraišką. Ir pavyzdžiui, jei reikia technologijų, įrangos ar inžinerinių sprendimų, tuomet paverti projektą, kuris labiau primintų inžinerinį ar technologinį, ir pasivadinu inžinieriumi. Žinoma, tam neužtenka tik etiketės, tam reikia ir žodyno ir tos temos išmanymo. Kita vertus norėčiau, kad mano auditorija būtų sugluminta, nežinotų, kaip čia įvardyti, ar tai menas, ar dizainas, ar inžinerija, o gal mokslas. Būtent tas sugluminimas – vienas iš mano tikslų, kad publika nebūtų suvaržyta viena samprata, viena interpretacija.
– Paminėjote žodį „suglumintas“, esu skaičiusi ne viename tekste, kad mėgstate gluminti, „Kauno bienalėje“ irgi to sieksite?
– Sugluminti, viena vertus, tiesiog išplėsti skirtingų sričių sampratas ir surasti tarp jų kažkokius ryšius. Ir nenorėčiau būti didaktiškas, kalbėdamas apie tuos ryšius. Dėl to sugluminant ar išplečiant tam tikras sampratas, publika turi surasti savo interpretacijas. O jei jau kalbėti apie tikrą sugluminimą, tada tai mano kaip atrakcijončiko pozicija – papurtyti publiką, kad suprastų, kas jie yra, kad jie turi mėsą ir kaulus. Pabuvęs atrakcione, susivoki, kad turi dar ir vidurius.
– „Kauno bienalė“ išgarsėjo kaip tekstilės bienalė, bet palaipsniui ji tapo šiuolaikinio meno bienale, nors kažkur giliai vis saugodavo ryšį su tekstilės esme. Kad ir šiemet. Ar kai sužinojai, kur kviečia nekilo klausimas, ką aš ten darysiu?
– Taip žinau bienalės istoriją ir šio renginio kaitą. Mano pažįstamų, meno ekspertų, kritikų, kuratorių rate daugelis apie bienalę atsiliepdavo gerai. Turėjau pakankamai abstrakčia viziją, kas yra ta bienalė ir nudžiugau, kai sužinojau, kad ji šiemet vyks Kauno pašte. Ypatingai tinkanti vieta mano kūriniui. Aš tiesiog sureagavau į koncepciją labai paprastai.
Parodos pavadinimas „Gijos: fantasmagorijos apie atstumą“ tai pat artimas mano kūriniui. „Dvejojančios durys“ yra savotiška fantasmogorija, kurioje vietoje vaizdo projekcijos naudojamos durys kaip scena ir kaip personažas. Tai savotiškas siaubiakas, ypač kai varstosi keletas durų vienu metu su girgždančiu garsu.
Šalia to galima įžvelgti ir kitą šio projekto koncepcinę paralelę su sąvoka „gijos“. Gija gali būti suprantama kaip savotiška judėjimo trajektorijos metafora. Ar tai būtų verpėjos rankos gestas, ar grafinė judėjimo linijos išraiška, ar choreografiškas saitas. Šiame kontekste durys yra savotiškas choreografas. Tam, kad patekti į kitą erdvę, mes turime atlikti šokėjišką gestą. Prieiti, stabtelti, paimti už rankenos, mostelti šonan, pereiti slenkstį. Įsivaizduokite, kiek mes atliekame tokių šokių per savo gyvenimą! Jei mėgintume išpinti visą tinklą šių šokių, kurie, tiesa, yra persipynę su kitų šokiais, greitai suprastume, kad šios gijos yra mūsų kiekvieno — ir tuo pačiu visų kartu sudėjus — neatsiejama dalis, kuri formuoja mus būtent tokius, kokie mes esame.
– Pasakojote, kad gilinatės į socialinius ryšius, tačiau kodėl pats esate neaktyvus virtualioje socialinėje realybėje?
– Dėl tam tikrų aplinkybių, aš žinau, jei įsitrauksiu į tuos virtualius tinklus, tai atims daug laiko. Turiu patirties iš ankstyvosios jaunystės, kad ten būnant pakinta laiko samprata ir ten laikas greitai ištirpsta. Aš nesakau, kad tai blogai. Tiesiog man tai netinka, nes lengvai tampu priklausomas, todėl turiu tik paprastą „Twiterį“, kuris savotiškai apriboja įsitraukimą į virtualų buvimą, todėl labai neįsitraukiu ir galiu tiesiog informuoti publiką apie savo projektus ar parodas.
