Prieš kelis metus dar tik svajojęs leisti post-punk ar industrial techno vinilus, šiandien Davide savo kataloge turi jau virš 65 „garsinių nuolaužų“, tarp jų – ir vinilų. Dabartinę veiklą įkvėpė dabartis: „Opal Tapes“ ir „LIES Records“ bei praeitis: „Aspect D’Une Certaine Industrie“, „Wax Trax“ ir visa 80-ųjų „pasidaryk pats“ leidybos kultūra. Geriau suprasti Berlyną italui padeda ir Lietuvoje rodytas puikus Mark Reeder filmas „B-Movie: Lust & Sound in West-Berlin 1979–1989“.
Pats Davide pažįsta muziką ir iš vidaus – 2016-aisiais jo projektas „Words and Actions“ išleido albumą „Pensieri di nessuno“, kuriame skamba Prancūzijos coldwave atlikėjų „Péché Mortel“, „L’An III“, „Leitmotiv“, „Kas product“, „Martin Dupont“ atgarsiai. Pernai pasirodė naujausias David įrašas „Senza veleno“. Kitas Davide projektas „Parole e Azioni“ atiduoda pagarbą vokiškam EBM.
Ypatingą dėmesį „Detriti“ skiria Rytų Europos grynuoliams. Anot Davide, Rytų Europos post-punk scena išlaikė originalią žanro dvasią, artimesnę punk ir avangardo šaknims. Tiek muzikine, tiek estetine prasme. „Detriti Compilation N.2” rinkinys buvo skirtas išskirtinai šiuolaikiniams Rytų Europos post-punk atlikėjams. Pastaruoju metu vienu kompanijos flagmanų tapo jau minėti „Molchat Doma“ iš Baltarusijos, kurių albumas perleistas jau 5 kartus. Tiesa, tiražai dažniausiai nėra dideli, nes David prisipažįsta, kad jam labiau patinka išleisti daugiau albumų mažesniais tiražais.
– Ko šiuo metu klausaisi?
– Atvirai? Albumų, kuriuos netrukus išleis „Detriti“.
– Davide Lace neskamba berlynietiškai. Kaip Šiaurės italas jaučiasi Deutsche Ordnung aplinkoje?
– Mano asmenine patirtimi, vokiška tvarka yra mitas. Jei nebūtų šiek tiek lankstumo, tvarka virstų netvarka.
– Detriti itališkai reiškia nuolaužos, ar ne? Vienas tavo interviu vadinasi „Garsinės nuolaužos iš išorinės DIY erdvės“. Ar tai galėtų būti savotiškas leiblo „stuburas“?
– Taip, tai iš tikrųjų labai geras apibrėžimas.
– „Detriti“ įkūrei 2015-aisiais, ar pradėtum jį dabar, 2019-aisiais? Pasaulyje ir, turbūt, tavyje įvyko tiek pasikeitimų…
– Iš tikrųjų turėjau pradėti 2009-aisiais… tačiau tuo metu dar neturėjau šiai veiklai reikalingos patirties. Todėl 2015-ųjų pabaiga buvo tinkamas metas.
– Ar muzika, kurią pasirenki, turi atitikti tavo pomėgius: ’80-ųjų pogrindžio grafinį dizainą ir muziką, 1900-ųjų avangardą, senus „commedia all‘italiana“ filmus, Europos ir Azijos filosofiją? Ar tai turi būti, kaip kartą minėjai, „puiki, įdomi ir seksuali muziką“?
– Užtenka tik puikios, įdomios ir seksualios muzikos.
Vėliau, jau kaip leiblo atstovas, stengiuosi suteikti jai geriausią pavidalą, nuo grafikos iki komunikacijos. Visame šiame procese, akivaizdu, esu įtakotas dalykų, padariusių mane tuo, kuo esu dabar.
Taip, mano butas pilnas plokštelių ir kasečių, bet tai daugiausia mano leiblo įrašai
– Kaip manai, kodėl žmonėms vis dar reikia muzikos fiziniuose formatuose, kai jie gali klausytis jos virtualiai? Ar tu vienas tų melomanų, kurių namai pilni vinilų ir kasečių?
– Todėl, kad fiziniai objektai turi „gyvybės“, o skaitmeniniai failai – ne.
Tačiau be skaitmeninių versijų pardavimų leiblai šiandien neišgyventų, todėl esu dėkingas tiems, kurie pasirenka pirkti skaitmeninį variantą, tikiuosi, jie žino, kad taip leidžia mums išgyventi.
Taip, mano butas pilnas plokštelių ir kasečių, bet tai daugiausia mano leiblo įrašai (juokiasi). Iš tikrųjų čia daugiausia siuntiniai, įrašų dėžės ir visokios pakavimo priemonės – panašiau į netvarkingą ofisą.
– Kokia keisčiausia įrašo patekimo į tavo katalogą istorija? Radai apdulkėjusį įrašą blusturgyje ar išgirdai jį kokioje nors keistoje vietoje?
– Galbūt „The Populists AKA Yan Wagner“ albumas „Belgian Trip“ pasiekė įdomiausiu keliu.
Pirmą kartą išgirdau jo „Le Gouffre“ remiksą „Boiler Room“ videoklipe, reklamuojančiame „Dekmantel“ festivalį. Gabalas man pasirodė toks geras, kad panorau išsiaiškinti, kas jo autorius. Po truputį sužinojau, kad jis niekada nebuvo išleistas fiziniame formate ir praėjus keliems mėnesiams pasirodė „Detriti“ vinilas.
– „Molchat Doma“ iš Baltarusijos sukėlė nemažą šurmulį Europoje, nors, atrodytų, jie groja tą patį post-punk/synthwave kaip ir daugelis kitų atlikėjų pasaulyje. Bet atspaudei jau 5-ąjį tiražą ir ši grupė pastaruoju metu yra „Detriti“ headliner‘iai. Kuo jie išsiskiria?
– Sakyčiau, nė viena kita šiuolaikinė post-punk grupė negroja taip gerai kaip jie. „Molchat Doma“ yra kitame lygyje, kitoje lygoje. Jei sąžiningai, manau, šiandieninė jų sėkmė yra tik pradžia. Po keleto metų tai bus kažkas didelio. Tikiuosi, jie išlaikys būtiną stiprybę, ramybę ir spontaniškumą, kad galėtų tęsti tai, ką daro – kurti puikias dainas.
– Ar gali trumpai pristatyti atlikėjus, kuriuos „Detriti“ pristatys Vilniuje?
– Žinoma. Apie „Molchat Doma“ jau pasakyta pakankamai – nuostabus post-sovietinis synth-pop vaibas.
„Parole e Azioni“ yra vienas mano asmeninių projektų, kuriuo atiduodu pagarbą vokiečių EBM tradicijai – „DAF“ ir „Liaisons Dangereuses“.
„La Punta Bianca“ yra naujas duetas iš Paryžiaus. Jie seka prancūzų minimal wavetradicijomis. Rafinuota ir tuo pačių paprasta.
Sigīta Seyr yra „Detriti“ ambasadorė Lietuvoje. Eksperimentinė ambient muzika su industriniais techno ritmais, sukurianti nenuspėjamus garsovaizdžius.
– Prieš kelis metus, kalbėdamas apie ateities planus, sakei: „išaugti tiek, kad galėčiau leisti vinilus“. „Detriti“ kataloge jau yra vinilų, taigi, kokie tavo planai dabar?
– Norėčiau sukurti stiprų ir efektyvų promouterių tinklą visoje Europoje. Kalbant apie post-punk bendruomenės koncertų organizavimą, mano nuomone, dar tikrai yra kur tobulėti.
