Kadangi į „Yagą“ užklydau pirmą sykį, viskas man buvo nauja, neatrasta ir be galo įdomu. Jau vien kelionė iki festivalio – tie keli kilometrai pėstute nuo stovėjimo aikštelės zonos – kažkur pasąmonėje nuteikė, jog patirtinė festivalio kelionė bus ilga.
Ir jei ne draugų prapuolusi palapinė, ir kiek komiškos šios palapinės paieškos, antrąjį festivalio vakarą būtume pradėję kiek ankstėliau. Mainais rastos milžiniškos palapinės konstrukciniai darbai, užtrukę kelias valandas, privertė į „Yagą“ įžengti pačiu tinkamiausiu metu – naktį, kuomet festivalis atsiveria pačiais netikėčiausiais atspalviais.
Audiovizualiniai efektai, savo visapusį grožį atskleidžiantys tamsiuoju paros metu, įtikino, jog festivaliui buvo ruoštasi ne vieną ir gal net ne dvi savaites. Daugybė įvairiaspalvių šviesų projekcijų ir fluorescenciniais dažnais padengtų objektų buvo išstatyti ko ne kiekvienoje festivalio zonoje.
Štai, atsistojus lauko viduryje, šalia pagrindinės scenos, ir pažvelgus į aukštus miško medžius, šviesų pagalba galėjai matyti, kaip augalija keičia savo struktūrą, išsiraizgo į labirintus ir čia pat vėl išyra. Visa tai jūs galite matyti blaivaus žmogaus akimis. Neįtikėtina?
Muzika kaip visą apjungiantis mediumas
Audiovizualiniai efektai, savo visapusį grožį atskleidžiantys tamsiuoju paros metu, įtikino, jog festivaliui buvo ruoštasi ne vieną ir gal net ne dvi savaites
Apie muziką šiame festivalyje kalbėti sudėtinga. Kaip taikliai pastebėjo kolega, muzika čia yra tarsi mediumas tarp žmonių ir aplinkos. Kiekvienas renkasi tą sceną, kuri labiau atitinka tos dienos nuotaikos atmosferą.
„Pagrindinėje“ scenoje vyko grupių pasirodymai, čia sklido pasaulio, dub muzikos garsai, o naktį – intensyvesnė trance muzika. „Ramybės“ sceną daugiausia užpildė rami etno, dub, ambient muzika. Prie jos žmonės ateidavo tiesiog pabūti, pailsėti, paskaityti knygą, pamedituoti ar įsilieti į lėtą „beat'ą“.
Tiesa, didžiulis šio festivalio muzikinis pasiekimas – psy trance muzikos „tėvais“ pramintos grupės „Juno Reactor“ pasirodymas. Tai buvo ne tik koncertas, bet ir ryškus kostiuminis performansas.
Festivalis paskatino menininkų kooperaciją
Visko buvo tiek daug, jog norint sudalyvauti labiausiai patikusiuose užsiėmimuose reikėjo iš anksto susidaryti preliminarų tvarkaraštį.
Įdomu buvo pakalbinti pirmą kartą šiame festivalyje dalyvavusią menininkų trijulę – skulptorę Tatjaną Symon, kuri „Galerijoje“ eksponavo savo darbus – „Sietynus“ (sietynas – kurinys, susidedantis 10-ies šviesos objektų), o vakarais kartu su kitais dviem kolegomis (Aiste Česnavičiūte ir Konstantinu Navasaičiu) užsiiminėjo tapyba ant kūno (angl. body art).
Paklausta, kaip jaučiasi dalyvaudama šiame festivalyje, skulptūrų autorė T.Symon atsakė, jog jos darbai tiesiog atspindėjo festivalio aurą.
norint sudalyvauti labiausiai patikusiuose užsiėmimuose reikėjo iš anksto susidaryti preliminarų tvarkaraštį
“Aš džiaugiuosi, kad mane pakvietė sudalyvauti šitame renginyje, mano šviesos objektai puikiai “priaugo” prie pasakiškos festivalio aplinkos.
Aš kuriu šviesos objektus, kurie realybę paverčia iškreipta iliuzija. Manau, kad tai puikiai tiko festivaliui. Pakyli virš kasdienybės, pamiršti apie savo rūpesčius ir patenki į kitą, trasformuotą realybę”, – pasakojo menininkė.
Tapytoja, rūbų dizainerė A.Česnavičiūtė pasakojo, jog festivalyje sudalyvauti ją paskatino proga išmėginti kūno tapybą ant daugybės skirtingų žmonių veidų.
„Šį kartą mūsų komandą papildė ir skulptorius K.Navasaitis. Tapėme 2 vakarus. Kas dieną kiekvienas iš mūsų papuošėm apie 50 žmonių. Vakare, prie scenos, kur buvo UV šviesa, piešiniai ant veidų atrodė išties įspūdingai.
Žmonės, kuriuos tapėme, buvo patenkinti, o norinčių buvo dar daugiau, nei spėjome ištapyti iki visiškos tamsos. Manau, kad tai gražiai prisidėjo prie spalvingos ir šviesos efektų kupinos festivalio atmosferos“, – įspūdžiais dalijosi A.Česnavičiūtė.
Glaustai apie visa kita
Hipiškas festivalis nustebino ir tuo, jog čia mėsos gurmanams teko gerai pašniukštinėti, norint gauti pateikalą, kuriame būtų mėsos.
Galima drąsiai teigti, jog šis festivalis yra daugiau orientuotas į vegetarų – veganų auditoriją, ir tame yra savotiško žavesio: net ir tie, kurie urgzdami ieškojo mėsiškų patiekalų, vis dėlto vėliau gyrė vegetariškuosius „burgerius“ (mėsainiais jų juk nepavadinsi). Jie, beje, buvo ypatingai sotūs!
Apskritai šiame festivalyje buvo gausu vietinių „paslaugų“ „centrų“ (nežinia, kaip juos derėtų įvardyti?): nuo jurtose įsikūrusių arbatinių iki vigvamuose įrengtų masažinių. Rodos, čia savo talentą ar amatą galėjo pademonstruoti netradicinėmis (mūsų kraštui) veiklomis užsiimančios žmonių grupės.
Galbūt dėl šios priežasties ir pati publika buvo „rinktinė“. Kai kurie „Yagos“ lankytojai į keturias dienas trunkantį festivalį atvyko su visa „ekipuote“: atsivežė ne tik milžiniškas palapines, bet ir pilnus virtuvės komplektus (indus ir netgi baldus). Pavyzdžiui, gretimais mano palapinės gyvenę kaimynai čia atkeliavo su dviem huskiais, kuriuos naktį laikė specialiuose narvuose.
Festivalį teko palikti su liūdesiu. Tokiame alternatyviame reginyje retai kada tenka pabūvoti. Veikiausiai stipri festivalio atmosfera ir yra tas slaptasis katalizatorius, verčiantis kartą čia atvykus sugrįžti dar ir dar sykį. Tik kiekvieną kartą – vis labiau pasiruošus, atsivežant ir savo paties kūrybines idėjas.
