Kaip kultūra gali pagerinti mūsų sveikatą?
NKIKIA valdybos narė Roma Survilienė diskusiją pradėjo nuo PSO atlikto tyrimo, kuriuo pripažįstama kultūros nauda sveikatai.
R.Survilienės pranešime išryškinta, jog vis ryškėja naujų sveikatos stiprinimo paslaugų potencialas, naudingas psichikos sveikatai, raštingumo apie ją stiprinimui, stigmos mažinimui, sveikam senėjimui, vaikams ir jaunimui ir t.t.
Kaip vieną iš pavyzdžių kalbėtoja pateikė „Socialinio recepto“ idėją, kurio efektyvumą pripažino ir PSO. „Tai yra seniai veikianti sveikatos sistemos paslauga Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijoje, Kanadoje, Australijoje, – teigė R.Survilienė. – Pagrindinis jo principas toks, kad vizito pas šeimos gydytoją metu jūs gaunate ne tik vaistų receptą, bet ir konkretų nukreipimą į kultūrinę ar kitokią veiklą.“
Anot jos, tyrimuose pastebima nauda ne tik pacientų sveikatai ir gerovei, bet ir pačiam sveikatos sektoriui, nes sumažėja vizitų. „Tai rodo ekonominę naudą sveikatos sektoriui“, – tikino ji.
Kol kas Lietuvoje ši programa dar neveikia, bet programos „Kurk Lietuvai“ metu aprašas jau yra parengtas. Ji taip pat atkreipė dėmesį, jog norint įgyvendinti projektą, reikalinga efektyvesnė komunikacija, dialogas tarp Kultūros ir Sveikatos apsaugos ministerijų, tvarus finansavimas, kokybiški moksliniai tyrimai ir t.t.
Ji pateikė pasiūlymą, kad tai būtų įtraukta į 2021–2030 metų Nacionalinės pažangos planą.
Forumo moderatorius „LRT klasikos“ redakcijos vadovas Julijus Grickevičius teigė, jog Lietuvoje vis dar dominuoja gydymas medikamentais. Jis klausė, ar sveikatos specialistai pripažįsta meno terapiją?
Psichologė ir muzikos terapeutė Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė teigė, jog jau atsiranda tokių atvejų. Pasak jos, jau pradėtos rengti bendros studijos tarp medicinos bei menų fakultetų. Vis dėlto bėda ta, jog meno terapeutai vis dar neturi statuso sveikatos sistemoje ir dažniausiai traktuojami kaip užimtumo specialistai. „Mes suniveliuojam terapinę ir rekreacinę prasmę“, – teigė ji.
Pasak J.Žalgirytės-Skurdenienės, kartais meno terapija būna vienintelė priemonė užmegzti ryšį su raidos sutrikimų turinčiais vaikais.
„Looking at the stars“ viceprezidentas Darius Mažintas kalbėjo apie meno poveikį įkalinimo įstaigose esantiems asmenims.
„Visą gyvenimą tikėjau, kad klasikinė muzika turi didelę galią, – pasakojo jis. – Visai neseniai grodamas Pravieniškių pataisos namuose supratau, kad muzika veikia ne tik pačius nuteistuosius, bet ir mane patį. Pirma – gali pats dalintis išgyvenimais, būti suprastas, nes šie žmonės neteisia, jie patys yra nuteisti. Tad dialogas su jais ir žinojimas, jog mes sugrįšime, jiems yra be galo svarbu.“
Dažnai kaliniai bei šių institucijų darbuotojai klausia, kam to reikia. „Jie negali patikėti, kad tai vyksta pas juos“, – sakė D.Mažintas.
„Gera žinia ta, kad Lietuvoje kalėjimų departamento buvau sutiktas su palaikymu, – pasakojo jis. – Koncertų metu dalinome anketas ir gavome daug laiškų, kad žmonėms to reikia, kai kurie muziką išgirdo pirmą kartą.“
Apie meno poveikį visuomenės sveikatai pasakojo Lietuvos muzikos terapijos asociacijos pirmininkė Zita Abramavičiūtė-Mučinienė.
„Šiandien jau yra aišku, kad muzika žmogų veikia daugialypiai. Kai žmogus groja, vyksta neuroninių jungčių simfonija. Kai grojame, aktyvuojasi mūsų smegenys, atsakingos už motoriką, širdies ritmo, hormonų pokyčius“, – pažymėjo ji.
Šiandien jau yra aišku, kad muzika žmogų veikia daugialypiai. Kai žmogus groja, vyksta neuroninių jungčių simfonija. Kai grojame, aktyvuojasi mūsų smegenys, atsakingos už motoriką, širdies ritmo, hormonų pokyčius.
„Vienareikšmiškai mūsų visuomenės, žmogaus įsitraukimas į meną gali prisidėti prie sveikatos. Jeigu matome, kad iškilo sveikatos problemos, su kuriomis nebegalime susidoroti, kitas žingsnis yra kreiptis į menų terapeutą“, – tęsė ji.
Pasak jos, meno poveikio sveikatai pripažinimas pasaulyje vis auga, tačiau, jos manymu, Lietuvoje galimybės išnaudojamos ne iki galo.
Vėliau diskusijos metu moderatorius J.Grickevičius kreipėsi į Seimo narę Paulę Kuzmickienę su klausimu, o kaip įgyvendinti tai praktiškai? Ar bus dialogas tarp ministerijų?
„Kartais panašu, kad kalbėdami apie meno poveikį, pakylame į romantinį lygmenį, o mechanika lieka neatsakyta“, – teigė J.Grickevičius.
P.Kuzmickienės nuomone, pandemija įrodė kultūros naudą, atsirado daug gerų pasiūlymų paimti gerą knygą, nuotoliniu būdu organizuojami užsiėmimai įrodė emocinę naudą. „Tačiau to neužtenka, – teigė ji. – Man atrodo, kad reikia bendradarbiavimo, kad kultūros ir sveikatos santykis atsirastų dokumentuose ir prasidėtų dialogas.“
„Čia buvo kalbama apie socialinį receptą, bet dar galime pridėti ir Sveikatos kuprinę, skirtą mokiniams. Joje būtų ne tik plaukimo pamokos, bet ir bilietas, nukreipimas reguliariai apsilankyti kokybiškuose kultūriniuose, meno, šiuolaikinio šokio renginiuose. Tai tikrai galėtų būti paveiku“, – sakė ji.
Ilgalaikis, bet veiksmingas švietimo ir kultūros santykis
Įvadą pristatė asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė Milda Laužikaitė. Ji prisiminė, kad prieš 10–11 metų įvyko pirmasis panašaus tipo forumas, kalbėjęs apie šių sričių sinergiją. „Po jų ėmė vykti nacionalinė programa „Kūrybinės partnerystės“, kuri kuriančius profesionalus atvedė į mokyklas“, – pateikė bendradarbiavimo pavyzdį M.Laužikaitė.
Ji džiaugėsi, kad edukacinei veiklai dėmesį skiriančių profesionalų daugėjo, stiprėjo NVO, kurios, jos teigimu, sąmoningai supranta savo vaidmenį švietime: „Pastaruosius porą metų pagaliau atsirado iniciatyvų ir savivaldos lygmenyje. Vilniaus, Klaipėdos savivaldybės yra inicijavusios programas, siejančias kultūrą ir mokyklas.“
M.Laužikaitė norėjo atkreipti dėmesį į šios sinergijos prasmę. Kaip ir daugelyje pasaulio šalių, švietimo įstaigos neatliepia XXI a. visuomenės poreikių. „Pandemija parodė, kaip svarbu ugdyti kuriantį, gebantį spręsti problemas, prisiimti atsakomybę, gyventi neapibrėžtoje informacinėje erdvėje žmogų“, – komentavo ji.
Ji sakė, jog Lietuvai reikėtų apsispręsti dėl vienos ar kelių programų bei tikslų. Taip pat reikėtų skatinti kokybiškas intervencijas į švietimo lauką, stipriau analizuoti prieinamumo klausimą ir t.t.
Mokykla nebūtų hermetiška organizacija, pabrėžė M.Laužikaitė.
Dar šią Rugsėjo 1-ąją mokykloje sutikęs Seimo narys Kristijonas Bartoševičius taip pat dalyvavo forume. Jis sutiko, kad daug dėmesio skiriame mokyklai, tačiau, jo manymu, reikėtų susitelkti ir į šeimos edukavimą. „Reikėtų, kad šeimos nariai įpratintų vaiką vartoti kultūrą įvairiais rakursais“, – pažymėjo jis.
Politikas mokykloje buvo ekonomikos mokytojas. Paklausus, kaip jis sugebėjo integruoti į savo pamokas kultūrą, jis atsakė:
„Per ekonomikos pamokas pasakojau apie muzikos industriją, ką reiškia organizuoti koncertus, kas yra „Spotify“, teatro produkciją. Viską pasakojau iš savo patirčių. Tiesą sakant, vaikams tai labai įdomu, nes tai tikros patirtys, kurias vaikai vertina.“
J.Grickevičius iškėlė mintį, kad jaunas žmogus šiais laikais savo kultūros darbotvarkę formuoja savarankiškai.
Tuo metu Kultūros ministerijos Strateginių pokyčių grupės vyriausioji patarėja Daiva Nazarovienė sakė:
„Kultūrinis švietimas arba kultūra švietime turi vieną gerą savybę ir vieną nekokį bruožą, kalbant apie investicijas. Geroji naujiena – ši investicija pripažįstama kaip pati tvariausia investicija į žmogų, jauną pilietį. Kaip ir buvo kalbėta anksčiau, į emocinę higieną, bendrą išprusimą ir kritinės kūrybinės masės auginimą. Blogoji naujiena, kad tai ilgiausiai atsiperkanti investicija, kurios grąžą pamatytume tik po 10–20 metų, keičiantis kartoms.“
„Svarbiausiuose strateginiuose dokumentuose mes turime patvirtinimą, kad tai valstybės prioritetas“, – teigė ji.
AGATA vadovė Agnė Begetė teigė, kad kultūrinė sinergija vyksta ir dabar, tačiau labai nekoordinuotai, dažniausiai savanorišku pagrindu. Jos manymu, šio aspekto nereikėtų palikti pačių mokytojų iniciatyvai.
