Pasak režisierės Agnės Marcinkevičiūtės, filmo pavadinimas „Prie rugių ir prie ugnies“ simbolizuoja harmoningą žmogaus buvimą žemėje, tvirtas tradicijas ir vietą po saule. Rugiai – žmogaus kilmė, jo buvimas gamtos dalimi, ugnis – žmogus, kūryba, kultūra ir civilizacija.
„Aš iš tų žmonių, kurie nemėgsta kameros, tačiau visa komanda elgėsi taip atsargiai, kad manęs nenubaidė, – pasakodamas apie filmavimą juokėsi J.Marcinkevičius. – Pačiame filme gal daugoka mano prisiminimų, bet kas gi yra tas žmogus, jeigu ne jo prisiminimai? Režisierė jautriai ir savitai „pagavo“ juos ir perkėlė į ekraną.“
„Mintis prakalbinti Justiną Marcinkevičių kilo 2005 metais po pokalbio su lituaniste Živile Bandoriene, kai drauge svarstėme, kokio filmo reikėtų jaunimui, mokykloms. Tokio, kuris kalbėtų apie užmirštas vertybes, apie „nemadingą“ tautiškumo idėją. Kūrybos kelias buvo sudėtingas ir kiek ilgokas, tačiau filmas, mano nuomone, pasirodo pačiu laiku. Jame daug kalbama apie gerumą, o tai ypač svarbu šiandien, kai mums visiems yra sunku,“ – sakė filmo režisierė A.Marcinkevičiūtė.
Ramus ir nuoseklus pasakojimas, būdingas A.Marcinkevičiūtės darbams, leis nuodugniai pažinti išskirtinę asmenybę, kūrėjo kelią ir brandą. Nemaža filmo dalis skiriama ir Lietuvos valstybės idėjai, užimančiai svarbią vietą J. Marcinkevičiaus kūryboje. Tačiau svarbiausia, kad filmas sukuria atvirumo ir artumo pojūtį, žiūrint jį lengva už didelių nuopelnų, už visų garbingų titulų pamatyti paprastą ir kuklų žmogų, su juo kartu aplankyti tėviškę, paglostyti šimtametę obelį ir pasidžiaugti gausiu Marcinkevičių būriu.
