Ankstesniais darbais europiniame kontekste autorius yra žinomas sukrečiančiais industriniais peizažais iš Jonavos, Uralo metalurdijos regionų, o Stalino paminklo pervežimo fotografijos buvo publikuojamos daugybėje leidinių, žurnalų. Atgimimo laikotarpiu autorius aktyviai dirbo laisvai samdomu fotografu „Sipa press“ agentūroje Paryžiuje, „Hollandse hoogte“ Amsterdame. Tokiu būdu nemažai lietuviškų vaizdų pasklido vakarietiškoje žiniasklaidoje. V.Juraičio fotografijų yra įsigiję Lietuvos, Šveicarijos, JAV muziejai, privatūs kolekcininkai. Parodos autorius yra fotožurnalo „Vyzdys“ ir svetainės www.vyzdys.com redaktorius, knygų leidėjas.
,,Rytų Aukštaitijos kaimai“. Kalbant apie šią temą reikia pasakyti, kad mažai dar yra užfiksuotas žmonių buities gyvenimas. Buitis iš vidaus. Žmonės saugo savo privatumą, bijo vagių. Su draugų ir bendraminčių pagalba fotografui pavyksta prisijaukinti herojus, nufotografuoti jų namus ir tvartus iš vidaus, kur kepami blynai, bliauna avys ir ožkos...
Senųjų pastatų ir jų šeimininkų užfiksavimas fotografijoje – vertinga ir nykstanti informacija. Autorius sau kelia tikslą rodyti namo šeimininkus ir erdvę, kur jų giminė pragyveno kelias kartas, kur beveik kiekvienas daiktas mena senuosius gyvenimus atskleidžia savitą aukštaitišką stilių.Taip gimė fotografijų lakštai, pasakojimai Guntauninkų kaimas. Virginija; Makšiūnų kaimas. Gintutė; Stalgonių kaimas Stanislava ir kiti.
Autorius pasidalino mintimis apie pasirinktą tematiką ir įspūdžius lankantis Rytų Aukštaitijos namuose.
– Gyveni Vilniuje, tačiau dažnai tave galima matyti Aukštaitijoje. Kodėl būtent etnografiniai, sakyčiau, architektūriniai dalykai šįkart sudomino?
– Kraštovaizdis yra Lietuvos įvaizdžio dalis, kiekvienas tą įvaizdį supranta skirtingai, vieniems reikia fasadinio reklaminio blizgesio, kitiems etnografinio dokumentalumo. Mane domino realistinė aplinka, žmogus ir vieta, kur jis gyvena.
Galbūt pritarimą ir paramą šiam projektui gavau ir todėl, kad šiandien, pučiant globalizacijos vėjams, ryškėja ypač pavojingos tendencijos naudojant naujas statybines medžiagas ir statybos metodus industrializuoti, o tuo pačiu ir naikinti unikalų Lietuvos etnografinį kaimą.
Sunku papūsti prieš vėją, tarptautinių korporacijų brukamą produkciją. O sunaikinti turizmo traukos objektus – senąsias sodybas ir nususinti savitą Aukštaitijos ir ne tik šio regiono kraštovaizdį labai lengva.
Fiksavau audėjų, kalvių, bitininkų ir kitų amatų specifiką ir sąlygas. Įrankiai, maisto gaminimo (pvz.: duonos kepimo, žuvų rūkymo) procesas... ir t.t. Jų sukurti ir naudojami buities, meno dirbiniai puošia ne vieną erdvę ar kiemą, bet neretai atsitinka, kad išsibarsto po Lietuvą, iškeliauja į užsienį.
– Suprantama, nauji sodybų savininkai nenori gyventi archajiškuose kaimo namuose, be šiuolaikinių komunalinių patogumų, be interneto. Matyt, todėl kaip grybai kyla „špokinyčios“, pastatytos iš šiuolaikinių medžiagų, kur daug plastiko ir profiliuotos skardos?
– Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos specialistai yra išleidę keletą katalogų – rekomendacijų, kaip reikėtų naujai statyti ar rekonstruoti sodybas, kad išsaugotume regiono etnografiškumą. Leidiniai-katalogai „Aukštaitija“, „Dzūkija“, „Suvalkija“, „Mažoji Lietuva“ yra puikus vadovas statybininkams.
Svarbiausia, patys namų šeimininkai, turėtų norėti suvokti, kas brangu, kas vertinga. O tai yra žymiai gilesnis, daugiasluoksnis, švietimo ir savivokos klausimas.
Taip, tenka atverti akis faktams. Šiandien fotografijų herojams Ignalinos, Utenos, Švenčionių, Šalčininkų krašte, namų šeimininkams ir šeimininkėms yra apie 70-80 metų amžiaus. Kas jų turtą ir tradicijas perims po kelerių metų, kai dauguma jų atžalų jau emigravo į užsienį duonos užsidirbti...
Perims miestiečiai, atėjūnai? Kaip jie pritaikys namus šiandienos poreikiams? Tai etnografijos vertybių, o ne vien fotografavimo klausimas. Taip pat ir Lietuvos įvaizdžio, turizmo plėtojimo (kas lankys šalį, jei ji neišsaugojo savitumo) klausimai. Tai ir paskatino mane imtis šios temos.
– Žymusis prieškario tautiškų tradicijų ir paveldo fotografas Balys Buračas šiandien apsilankęs Lietuvos kaime labai nustebtų pamatęs ryškias mūsų tautos genocido tendencijas: kaime: daug kur neliko tikrųjų kaimo gyventojų. Net ir vaizdingiausiose gamtos vietovėse jų beveik nėra?
– Sodybos tuščios, nutilę ir išmirę. Jas lanko ir prižiūri daugeliu atvejų tik miestiečiai, įsirengę čia poilsiavietes, arba kaimo turizmo verslininkai, čia plėtojantys viešbučių, baidarių verslus. Su baidarininku iš Ginučių Remigijumi Šimkūnu važiavome per Vižių kaimą. Nė vieno senbuvio, sodybos tuščios, apleistos, tik du sodžiai sutvarkyti, suremontuoti – miestiečių vasarnamiai. (Vižiai, kilę nuo žodžio vižas – žaltys, taigi šis ištuštėjęs kaimas byloja apie gilią baltų kultūros istoriją, prisimename iš lūpų į lūpas pasakotas legendas, kai dar nebuvo mūsų raštijos. Apie Eglę Žalčių karalienę, seniausią baltų sakmę apie Senį Kaulių ir t.t.)
Pasižiūriu į Kudabiškes. Kaimas tik pora šimtų metrų nuo Baltarusijos sienos. Bet namai tušti. Kas čia gyveno? Namai buvo puikūs, palangės meistriškai išraižytos, langinės dar gerai išsilaikę. Buvo tvarkingi, darbštūs žmonės... Labai jauki, miela aplinka, sveika žmogui gyventi. Tačiau kaime, kuris anksčiau ūžė nuo dainų ir klegesio, tėra viena apgyvendinta sodyba. Kaimas mirė.
Nebeverk prie kapo narsiųjų draugų, jie krito kovoj už tėvynę, – pasakytų Vardėnas Pavardėnas, ironiškai šyptelėjęs. Mūsų kaimiečiai niekur nedingo, jie kažkur tolimoj emigracijoj, kažkur judraus megapolio kavinės buitiniam prieangyje plauna lėkštes ir šakutes su šaukštais…
– Aukštaitiška sodyba, kuo ji tau patraukli, kuo skiriasi nuo kitų regionų, pvz., nuo suvalkietiškos „stubos“ ar lietuvininkų būsto?
– Aukštaitiškas gyvenamasis namas ypač kompaktiškas. Ignalinos rajone kiek aukštesnis, neprigludęs prie žemės. Langai didesni, jauku, sausa ir patogu gyventi. Man gražūs atviri lubų balkiai, vožtinės lubos ir plačiabrylės senoviškos grindys, žymiai sveikesnės už parketlentes iš plastiko. Tai sveika aplinka, kuri buvo puoselėjama ir tobulinama ištisus dešimtmečius.
Ypač gražiai tvarko savo sodybų vidų rajono tautodailininkai, sukuria jaukų aukštaitišką stilių. Tokį jaukumą ir etnografiškumą reikėtų skleisti, propaguoti reklamos kanalais ir įvairių leidinių formomis. Jei amerikiečiai propaguoja „vesternus“, tai mums nederėtų atsilikti, turėtume saugoti savąjį „easterno“ aukštaitišką stilių ir nepasiduoti skandinaviškų, nebrangių „ikejiškų“ baldų pagundai.
Prieš keletą metų esu fotografavęs „Gurbšilio“ apylinkių žmonės Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone, ir jų aplinką, ten daugiau dėmesio kreipiau į socialinę žmonių būseną, provincijos nuotaikas dviejų amžių ir santvarkų keitimosi laike. Tą fotoparoda nukeliavo į Čikagą, aplankė įvairių bangų emigrantai. Tikrų suvalkietiškų dviejų galų sodybų nedaug beliko.
Kaliningrado srityje išlikę Mažosios Lietuvos lietuvininkų namai yra mūriniai, dengti čerpėmis. Lyginant juos su Rytų Aukštaitijos būtina prisiminti istoriją. Čia baudžiava buvo panaikinta 60 metų anksčiau. Čia gyveno laisvesni žmonės, pavaldūs tik karaliui, o ne vietinio kaimo ponui. Todėl ir namai kitokie. Ne šiaudiniais stogais, kur viename namo gale būstas, o kitame tvartas.
– O kas konkrečiai vertingo, tavo akimis, yra Aukštaitijoje?
– Man labai patinka aukštaitiška krosnis. Tai namo širdis. Kiek aplankiau namų, jos visos vienodos, tarsi to paties meistro mūrytos, baltai kalkėmis nušvarintos. Šildo visus kambarius. Krosnyje erdvi viryklė su pirmaskyle, antraskyle. Orkaitė, krosnis duonai. Tai tikras kombainas.
Netoliaregiški tie namų savininkai, kurie krosnis griauna ir įveda centrinį šildymą. Atsisako malkų, pelenų ekologinei daržininkystei. Kai nugriaus, gailėsis.
Nuostabios pirtys, prigludę ežero pakrantėje. Kluonai su nuožulniais stogais.
Turime vienintelį šalyje Vidiškių dvarą, kur yra atkuriamas ir rūmų vidus su tikėtina ano amžiaus aplinka: baldais, paveikslais, kilimais. Kituose dvaruose kol kas atkuriama pastatų sienos, kontūrai. Džiugu, kad toks kultūros centras yra Lietuvoje.
Taigi šį paveldą svarbu ne tik saugoti ir panaudoti šalies įvaizdžio kūrimui, bet ir dokumentuoti fotografijose jų atstatymą ir atgimimą.
