Florencijoje studijavęs didikas, susižavėjęs ten įkurto Monte Coronae kamaldulių vienuolyno grožiu ir kontempliatyviu vienuolių gyvenimu, sugrįžęs į Lietuvą, ne vieneris metus užsispyrusiai ieškojo vietos savo idėjai įgyvendinti.
Netoli Kauno surastas Pažaislis K.Z. Pacui galėjo atrodyti kaip barokinė arkadija, energiškai stipri ir kiek mistinė erdvė, savotiškas rojus žemėje, kuriame atsiskiriama nuo pasaulio tylioms meditacijoms ir pokalbiams su savimi.
Kalnas ir plokštuma, miškas ir aikštelė svajonių statybai, ramybė ir atitolimas nuo pasaulio, tačiau pasiliekant pasaulyje, į kurį galima atsivežti geriausius Italijos architektus, tapytojus ir lipdytojus, idėjas ir stilių, raudoną ir juodą marmurą, lipdinius ir freskas, kad žmogus, atsidūręs joje stebuklingoje vietoje, priartėtų prie Dievo ir savęs.
LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas Vilniuje statė šv. Petro ir Povilo bažnyčią, o jo brolis Kristupas Zigmantas – Pažaislio vienuolyną su bažnyčia – netoli Kauno, taip prie šio miesto priartindamas jam nebūdingos baroko epochos ir kultūros atgarsius. Sūnūs iš LDK kanclerio Stepono Paco gavo palikimą – pradėtas tėvo fundacijas, tvirtą kultūrinę orientaciją ir mecenavimo tradicijas, kurias tęsė patys, vis prisimindami, kad garbė yra brangesnė už sveikatą.
Žvelgdami iš dabarties, racionalaus ir pragmatiško žmogaus varpinės, galime sakyti, kad „anuomet didikai varžėsi, kuris pastatys gražesnę bažnyčią“, tik pamirštame pridėti dar vieną žodį – Lietuvai. Statė tam, kad visi naudotųsi jų turtais ir kad visiems jie būtų prieinami.
Panašu, kad pamaldumą ir kultūrą didikai suprato kiek kitaip, nei dabartiniai mes, kuriems visa tai palikta naudoti. Juk esminis tuometinės visuomenės politinio ir kultūrinio veikimo pagrindas buvo tikėjimas Apvaizdos globa, o tai susiję su dvasinėmis vertybėmis. Tad nenuostabu, kad K. Z. Pacas, kuriam jau Florencijoje didelę įtaką darė šv. Marijos Magdalenos de Pazzi dvasingumas ir raštai, prašydavo šventosios užtarimo ir darbuojantis tėvynės labui.
Pacų, kaip mecenatų, dvasininkų ir politikų, vienos įtakingiausių giminių Lietuvoje ir Abiejų Tautų Respublikoje pavardė yra labiau žinoma Vilniuje, nei Kaune, kurio nesiekė rūmų dvaro visuomenės papročiai ir įpročiai. Tai prancūzė Klara Izabelė de Mailly, pirmoji rūmų dama, ištekėjusi už K.Z. Paco, į Lietuvą atsivežė feministinį požiūrį ir sukneles apnuogintais pečiais, kirpčiukus ir sruogeles, perlų segėjimo stilių pagal paskutinę to meto Prancūzijos dvaro madą.
Tačiau kam dabar rūpi jos įkarštis, su kuriuo ji ėmėsi tvarkyti vyro nebaigtus darbus ar širdis, palaidota Varšuvoje, šalia mylimojo karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio?
Už prancūzų kultūros sklaidą ATR apdovanotos „Žvaigždės kryžiaus” ordinu, Belvederyje netoli Varšuvos rengusios reprezentacinius moterų pobūvius ir po savo vyro, Kristupo Zigmanto mirties tęsusios Pažaislio vienuolyno statybas, bendrafundatorės Klaros Izabelės palaikai ilsisi Pažaislio bažnyčios rūsyje.
Tačiau kam dabar rūpi jos įkarštis, su kuriuo ji ėmėsi tvarkyti vyro nebaigtus darbus ar širdis, palaidota Varšuvoje, šalia mylimojo karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio? Arba tai, kad prie vienuolyno įrengtoje foresterijoje – svečiams skirtuose namuose (dabar – svetingumo namai „Monte Pacis”) svajota priimti karališkąją porą? Galbūt taip ir buvo, jei vienas iš foresterijos kambarių numatytas Jonui Sobieskiui?
Pačioje gražiausioje ir puošniausioje – fundatorių salėje – sienas dengia didelio formato drobės, nutapytos iš Italijos pasikviesto freskų tapytojo Michel Angelo Palloni, Pacų fundacijos Lietuvoje ir Lenkijoje, o virš durų – abiejų vienuolyno mecenatų Pacų – Kristupo Zigmanto ir Klaros Izabelės portretai.
Kaip ir kiti to laikotarpio didikai, rūpindamiesi geros visuomenės raida, Pacai globojo ir rėmė menininkus – svetingumo namų foje galime pamatyti freskos, kažkada negailestingai užteptos kalkėmis, siužeto liekanas: lietuvių didikai mecenatai sveikina kamaldulį Brunoną Bonifacijų.
Peržengusi dabarties slenkstį, ir atsidūrusi foresterijoje, Klara Izabelė nesutriktų, pamačiusi Kauno bienalės eksponatą – tekstilės molekulę, skleidžiančią garsus nuo žmogaus šilumos. Galbūt, šios valdingos moters žvilgsnis trumpam stabtelėtų ties tapytais moterų portretais, jai einant koridoriumi fundatorių salės link.
Mums patinka manyti, kad Pažaislio vienuolynas atsirado tarsi savaime: susitelkiame į vienuolyno daiktiškumą, paslaptimi apgaubiame kamaldulių gyvenimą ir regulą, atvažiuojame automobiliais, kuriuos pasistatome šalia vienuolyno esančioje aikštelėje. Vienuolyno ansamblis kartų su vienuolėmis yra mūsų dabartyje, todėl jį galime paprasčiau suprasti, išklausydami gidų pasakojimų apie dramatišką vienuolyno istoriją šiuolaikiškai įrengtame muziejuje.
Apie tai, kad numalšinus 1831 m. bajorų ir valstiečių sukilimą, Rusijos caro Nikolajaus I-jo įsakymu Pažaislio vienuolynas buvo uždarytas, o kamalduliai ištremti į Mogiliovo sritį. Ir tai, kad Pažaislio vienuolyno bažnyčia buvo pritaikyta soborui ir įkurdintas stačiatikių vienuolynas, veikęs iki 1915 m. Šios datos mums atrodo tolimos, kaip ir laiko įspaudai, palikti muziejuje – valdžių kaita ir carinės Rusijos dvigalvį erelį ant vartų pakeitę tarpukario Gedimino stulpai. Vienuolyno prasmę sovietmečiu pakeitusi psichiatrinė ligoninė.
Bažnyčioje, užvertę galvas į kupolo aukštį, galime grožėtis freskomis, marmuro gyslomis ir kontrastu, kriptomis ir stebuklingu Mergelės Marijos paveikslu su votais centriniame altoriuje, nuo kurio sklinda ypatinga šiluma. Tačiau uždarę raižiniais išpuoštas bažnyčios duris, nebeprisiminsime nei to, kad jos dekoravimas marmuru užtruko du dešimtmečius, nei kad šioji brangi statybų medžiaga vandens keliu buvo atgabenta iš Krokuvos laužyklų, ar kad pats K.Z. Pacas asmeniškai rūpinosi Pažaislio vienuolyno statyba, pedantiškai kišdamasis į visus architekto Giovani Battista Frediani ir tapytojo M. A. Palloni meninius sprendimus.
Pažaislis mums - slėpinių vieta, kurioje viskas vyksta kartu: gyvena ir meldžiasi vienuolės, prižiūri sodą ir augina daržo gėrybes, veikia svetingumo namai ir spaudžiamas vienuolyno vynas pagal originalų receptą, laikomą paslaptyje.
Mes plūstame į Pažaislio festivalio koncertus ir sėdime vienuolyno kieme ant suolų, klausydamiesi kamerinės muzikos, žiūrėdami į dangų arba į bažnyčios laikrodį. Mes fotografuojamės, vaikštinėjame, mėtome šiukšles aikštelėje, kad rytoj jas kas nors surinktų, paliekame savo pėdsakus, įspaudus, prisilietimus.
Pažaislis mums - slėpinių vieta, kurioje viskas vyksta kartu: gyvena ir meldžiasi vienuolės, prižiūri sodą ir augina daržo gėrybes, veikia svetingumo namai ir spaudžiamas vienuolyno vynas pagal originalų receptą, laikomą paslaptyje. Indrą Ramanauskienę, „Monte Pacis” vadovę, vienuolės juokais kartais pavadina Paciene, bet ne Klara Izabele ( lyg toks dvigubas vardas būtų per ilgas mūsiškiam skubos laikui), kuri įsimylėjusi šią erdvę – vieną gražiausių vietų Lietuvoje.
“Pažaislis net ne vienuolyno, ne Kauno, bet Lietuvos, tačiau keistai suvokiamas supaprastintai – “mūsų”. Žmonės atvažiuoja pabūti, pasipasakoti – kaip šioje vietoje įsimylėjo, pasipiršo, nutapė, gyveno po žvaigždėtu dangum”, – kalba moteris, kuriai garbė būti švelniai pravardžiuojama bendrafundatorės pavarde. Indra – pirmoji Lietuvoje sertifikuota moteris somelje, užmezgusi ryšius su kitų šalių vienuolynais – taip į Pažaislį atkeliauja vynas, augintas tame pačiame Italijos kamaldulių vienuolyno, kurio idėją parsivežė K. Z. Pacas, vynuogyne. Iš Londono pasikviestas virtuvės šefas Ernestas Viršilas , kuriantis savas receptūras, svajoja apie Michelin žvaigždutes.
Į Pažaislį atvažiuojama tam, kad iš jo išvažiuotum geresnis.
Į Pažaislį atvažiuojama tam, kad iš jo išvažiuotum geresnis. Ši vieta išgrynina, apvalo, patobulina, atmeta kas nereikalinga ir palaimina. Pažaislis yra gamtos ir žmogaus kūrybos perlas, Dievo duotybė, baroko epochos ir kitokios visuomenės, kultūros atgarsis kartu su mumis išgyvenęs istorijos dramą.
Pažaislio vienuolyno archyvas, su vienuolyno istorija susiję dokumentai pasklidę Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Gruzijos archyvinių dokumentų saugyklose. Nors Pažaislio vienuolyno metraščio likimas nežinomas, tačiau neseniai archyviniai dokumentai, saugoti Gruzijos nacionaliniame archyve, skaitmeninėse laikmenose grįžo į Lietuvą. Daugiau kaip šimtmetį saugoti kitoje šalyje, netyrinėti istoriniai dokumentai atsivėrė tyrėjams.
Šiuo metu svetingumo namuose „Monte Pacis” veikia žurnalistės, mokslų daktarės Jolitos Linkevičiūtės tapybos darbų paroda “Perfekcionistės arbatėlė”.
