– Ar visada žinojote, kad ateitį siesite su muzika ir kodėl pasirinkote šį kelią?
– Esu kilusi iš muzikos mylėtojų šeimos, tėvų namuose skambėdavo ir šiandien skamba daug džiazo bei įvairios Pietų Amerikos šalių muzikos. Nuo ankstyvos vaikystės dainavau, žinojau, kad tikrai muzikuosiu, tik klausimas buvo, kokiomis formomis ir kaip intensyviai. Muzikos mokykloje pasisekė sutikti mokytojų, kurie kaip tik mokėjo, stengėsi įkvėpti, skatino domėtis ir tobulėti, mokė mus muzikuoti vieni su kitais.
Vėliau prasidėjo individuali kūryba, grupės, daug klausymosi ir paieškų. Taip pažindinausi su įvairiausių stilių muzika, mokiausi improvizuoti, kas mane visada labai „veždavo“ ir „veža“. Neužilgo supratau, kad šis kelias toks įdomus, neišsemiamas, kad tai, ką suvokiu dabar yra tik mažytė ledkalnio viršūnėlė, kad tiek daug galiu ir noriu muzikoje visko rasti... Vedama aistros bei smalsumo, 2012-aisiais išvykau studijuoti džiazo į Nyderlandus.
– Ar vasara Jums įtemptas, o gal kaip tik ramesnis, metas?
– Užsiimu ne tik koncertavimu ir pasiruošimu koncertams, bet ir studijomis bei pedagogine veikla. Vasara yra šiokia tokia pertrauka nuo didelio krūvio studijuojant ir mokant, tad galima pailsėti, ir ramiau ruoštis koncertams.
– Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?
– Mano veikla, kaip ir daugelio profesionalių muzikantų, susideda iš daug skirtingų dalykų. Nuolat užsiiminėju, lavinu balsą ir klausą, mokausi tekstus, klausausi muzikos, semiuosi idėjų ir jas generuoju, aranžuoju, rengiu natas, repetuoju, organizuoju, keliskart per savaitę koncertuoju ir taip pat dažnai vaikštau į koncertus bei jam session‘us.
Esu Amsterdamo konservatorijos magistrantė, tad nemažai laiko praleidžiu paskaitose bei ruošdamasi joms. Mano gyvenime, kaip ir daugelio muzikantų, sąvokos „darbas“ , „laisvalaikis“ yra susiliejusios. Iš esmės mano mintys kone kiaurą dieną sukasi apie artėjančius koncertus, kūrinius, dainų žodžius, melodijas, kūrybines idėjas, projektus, organizacinius reikalus ir t.t.
– Kur dažniau koncertuojate Lietuvoje ar kitose šalyse? Ar skiriasi publika?
– Daugiausia koncertuoju Nyderlanduose. Į Lietuvą bent kelis kartus per metus stengiuosi atsivežti vieną savo projektų. Taip pat, užsimezgus ryšiams su muzikantais iš kitų šalių, kartais pasitaiko proga pakoncertuoti ir kitur, neseniai teko su vieno jauno belgų saksofonisto grupe koncertuoti Belgijoje, pernai su kolegomis iš Sankt Peterburgo turėjome turą Rusijoje. Artimuose planuose, turas Austrijoje su „Samba da Minha Terra“.
– Jūsų vardas ir pavardė užsieniečiams nėra lengvai ištariami. Ar pasitaiko su tuo susijusių juokingų situacijų, netikėtumų?
– Žinoma, užsieniečiams iš pirmo žvilgsnio keistai atrodo visos varnelės ir taškeliai, tad jie kiek pasimeta. Bet kadangi pasaulis toks globalizuotas ir liežuvius mums visiems bendraujant su žmonėmis iš svetur tenka laužyti vis dažniau, pastebiu, kad ir manasis vardas ištariamas vis lengviau. Nyderlanduose, kiek žinau, esu vienintelė džiazo dainininkė Eglė, tad net ir sceninio atskiro vardo nereikia. Kelis kartus esu netyčia pavadinta egel, o tai olandiškai reiškia ežiukas.
– Papasakokite apie koncerto Kristupo vasaros festivalyje programą.
– Artėjančio turo Lietuvoje ir Latvijoje koncertais, tarp jų ir mūsų labai laukiamu Kristupo festivalio koncertu, norime klausytojus pakviesti į kelionę, trokštame jiems atskleisti tą neatrastąją Braziliją, kaip sakydavo garsusis perkusininkas Naná Vasconcelos. Kiekviena daina atskleis vis naują jos spalvą įvairiais pagauliais ritmais ir jausmingomis istorijomis iš skirtingų Brazilijos regionų.
Tai vietinių nuo seno toje žemėje gyvenusių, portugalų kolonistų, afrikiečių, atgabentų vergauti, ir jų visų palikuonių muzika. Taip pat skambės bossa nova, žanras atsiradęs sambai sumišus su džiazu. Skambės rinktiniai kūriniai iš šio verdančio katilo. Kadangi katile tiek daug ingridientų, muzika labai turtinga, nepaprastai gražios melodijos, maloniai nustebinantys harmoniniai niuansai, užburiantys ritmai. O kur dar istorijos, slypinčios už natų ir besiliejanti kaip vanduo portugalų kalba.
– Kaip susipažinote ir pradėjote kurti su kitais šio projekto muzikantais?
– Jie visi kilę iš to paties miesto Brazilijoje, Porto Alegre. Bosistas Matheus Nicolaiewsky ir gitaristas Djamen Farias yra geriausi draugai ir kartu grojo nuo vaikystės. Fernando Paiva da Silva savo gimtinę paliko seniai ir jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Europoje, bet iki šiol apie jį ten sklando istorijos kaip apie pašėlusį neprognozuojamą, bet labai talentingą keistuolį. Jų prisiklausęs buvo ir Matheus, kuris vieną kartą prieš kelis metus buvo pakviestas groti kartu su Fernando koncerte. Taip užsimezgė jų pažintis, o istorijos pasitvirtino esančios ne iš piršto laužtos.
Aš ir Matheus susipažinome prieš penkerius metus Hagos Karališkoje Konservatorijoje, kur abu studijavome džiazą. Nuo pat pažinties pradžios ėmėme kartu muzikuoti. Į džiazo programą vis įpindavome vieną kitą brazilišką kompoziciją. Kuo toliau, tuo daugiau mums brangių kūrinių kaupėsi repertuare, pamažu atėjo laikas suburti atskirą grupę. Norėjome groti su geriausiais mūsų pažįstamais šios srities meistrais, taip subūrėme kvartetą su Djamen Farias ir Fernando Paiva da Silva.
– Ar nekyla sunkumų dėl kultūrinių skirtumų?
– Kol kas sunkumų dėl kultūrinių skirtumų beveik nekilo. Galbūt vienintelis akivaizdžiai pastebimas skirtumas yra tai, kad jie kiek labiau atsipalaidavę ir neskubantys. Kartais man tenka imtis skubintojos rolės, tačiau kadangi jie visi tokie linksmi, ir aš darau tai su šypsena.
– Ar buvote Brazilijoje? Jei ne, ar planuojate nuvykti?
– Kol kas iki Brazilijos nukakti dar nepavyko, tačiau kelionė jau ateinančių metų planuose.
– Koks kūrinys Jūsų mėgstamiausias šiuo metu?
– „Sinhá“ – Chico Buarque ir João Bosco
– Ar turite atlikėją, kuris (-i) Jus įkvepia?
– Mane įkvepia daugybė džiazo, klasikos, pasaulio muzikos, soul ir kt. atlikėjų ir kūrėjų. Kadangi būtent šiuo metu gilinuosi į brazilišką muziką ir mokausi portugalų kalbos, namuose nuolat skamba Dorival Caymmi, Chico Buarque, Baden Powell, João Bosco, Elis Regina, Ivan Lins, Djavan, Gal Costa ir kitų brazilų atlikėjų bei kompozitorių muzika.
– Gal norite ką nors palinkėti skaitytojams?
Noriu palinkėti visiems įsileisti į savo gyvenimą muziką, jos tiek daug ir tokios gražios, puoselėtos nuo seno, labai seno. Linkiu dalintis muzika šeimoje, su draugais, išmokyti tėvus ar senelius „pasileisti muziką per telefoną“. Linkiu važiuojant autobusu įsijungti mėgstamiausią dainą ir sau „kaifuoti“ kol kaimynas sėdi šalia rūsčiu veidu. Na, ir, jei galimybės leidžia, eiti klausytis muzikos gyvai. Labai gali būti, kad tai jūsų gyvenimą padarys gražesnį.
