Su ja kalbėjome apie kultūros paveldo tikrąją reikšmę ir svarbą, vietos valdžios rolę jo įveiklinime bei projektą, įgyvendintą tarp Norvegijos ir Lenkijos savivaldybių „Paveldas mano aplinkoje“ („HoME – Heritage of My Environment“ – angl.).
Sėkminga šio projekto patirtis bus pristatyta šių šalių atstovų jau lapkričio 16 dieną, konferencijos „Kultūros paveldas ir savivaldybės“ metu, Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.
- Papasakokite, kam yra skirtas projektas „Paveldas mano aplinkoje“?
Svarbu suvokti kultūros paveldo vertę vietos bendruomenei.
- Tai bendras Norvegijos ir Lenkijos projektas, paskatinęs savivaldybes į paveldo objektus žvelgti kaip į resursus, galinčius reikšmingai prisidėti prie vietos plėtros, geresnių galimybių vietos bendruomenei sukūrimo. Projektas yra apie tai, kaip savivaldybės gali išnaudoti kultūros paveldą kaip tikrų tikriausią turtą, naudingą vietos plėtrai. Svarbu suvokti kultūros paveldo vertę vietos bendruomenei. Šis projektas kalba ir apie dialogą tarp savivaldybės ir vietos gyventojų: ką jie nori nuveikti su kultūros vertybėmis, kaip jie jas nori panaudoti, ką tas paveldas jiems reiškia, kaip jis gali būti įtrauktas į jų kasdienį gyvenimą. Kultūros paveldas gali sukurti naujas darbo vietas, pritraukti naujų investicijų, veiklų ir sukurti kur kas patrauklesnę vietą gyventi.
Norvegijoje mes jau parengėme metodinį gidą, kuris savivaldybėms padeda parengti kultūros paveldo planą. Keliame sau tikslą, kad ilgainiui visos savivaldybės turėtų tokį planą, Kultūros paveldo direktoratas, esant poreikiui, padeda jį parengti. Štai Lenkija, sekdama Norvegijos pavyzdžiu, panoro parengti analogišką gidą. Tai taip pat buvo projekto „Paveldas mano aplinkoje“ dalis.
Buvo organizuojamos mokomosios išvykos tarp Norvegijos ir Lenkijos. Projekte dalyvavo penkios norvegų ir trys lenkų savivaldybės. Aukščiausi valdžios atstovai, pvz., merai, apsikeitė patirtimi: diskusijų metu aptarti bendri iššūkiai, su kuriais susiduriama bandant identifikuoti kultūros paveldo statinių potencialą, kokiais būdais jie gali būti restauruoti ir panaudoti, kaip kultūros paveldas gali būti įtrauktas į savivaldybės veiklos planus.
Projekto dalyviai susitiko ir su kultūros paveldo objektų valdytojais. Po šių mokomųjų išvykų paruošėme publikaciją, kuri pristato skirtingas situacijas įvairiose savivaldybėse. Leidiniu siekiama įkvėpti ir kitas savivaldybes imtis panašių veiksmų.
- Kodėl prireikė tokio projekto? Kodėl jį buvo svarbu įgyvendinti?
Iki šiol apie kultūros paveldo objektus mąstoma tik kaip apie kažką gražaus, kažką, kas pritraukia turistus, bet tai yra daug daugiau!
- Tikslas yra ne tik restauruotii kultūros paveldo objektus, bet ir panaudoti juos vietos gyventojų labui, transformuoti į žmonių susitikimo vietas. Kultūros paveldo restauravimas nėra šio projekto esmė.
Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad kultūros paveldas yra vertingas resursas. Bet vis dar trūksta žinių, tiek Norvegijoje, tiek Lenkijoje, tiek, manau, ir Lietuvoje, apie tai, kaip ir kokią ekonominę naudą jis suteikia. Iki šiol apie kultūros paveldo objektus mąstoma tik kaip apie kažką gražaus, kažką, kas pritraukia turistus, bet tai yra daug daugiau! Neseniai Norvegijos kultūros paveldo direktoratas, bendradarbiaudamas su ekonomistais, atliko kultūros paveldo ekonominio poveikio vertinimo tyrimą, padedantį geriau suprasti investicijų į kultūros paveldą reikšmę. Panašūs moksliniai tyrimai buvo atlikti Danijoje ir Anglijoje. Į juos mes taip pat atsižvelgėme.
Dabar esame dar tikresni, kad kultūros paveldas daro įtaką ekonomikai. Naudojame šio tyrimo duomenis bendraudami su politikais. Pavyzdžiui, tyrėjai peržiūrėjo namų kainas. Nustatyta, kad žmonės nusiteikę mokėti daugiau už galimybę gyventi saugomame kultūros paveldo name. Tačiau dar daugiau sumokėti jie nusiteikę už galimybę gyventi aplinkoje, kurioje yra kultūros paveldo objektų, net jei jų pačių pastatas nėra istorinis.
„Paveldas mano aplinkoje“ projekte dalyvavusios savivaldybės susiduria su labai skirtingomis problemomis. Pavyzdžiui, keletas Norvegijos savivaldybių neišvengia iššūkių, susijusių su žvejybos industrijos pakilimais ir nuosmukiais. O štai kai kurios lenkų savivaldybės yra įsikūrusios arti sienos su Ukraina – jose veikia ortodoksų bažnyčios, nors šiandien ten nebėra gyventojų, kurie išpažintų ortodoksų tikėjimą. Todėl niekas tų bažnyčių, kaip kultūros paveldo objektų, neprižiūrėjo, nelaikė savo nuosavybe. Kad ir kaip bebūtų, tokios, su skirtingomis problemomis kultūros paveldo atžvilgiu susiduriančios, savivaldybės padėjo viena kitai ieškoti sprendimo būdų. Daugelis jų tarpusavyje vis dar palaiko ryšius.
- Gal galite kiek daugiau papasakoti apie kultūros paveldo planus. Minėjote, jog Direktoratas skatina savivaldybes kurti tokius planus. Kokie yra svarbiausi jų tikslai?
- Savivaldybės yra skatinamos atrinkti dalį kultūros paveldo objektų ir įtraukti juos į savivaldybių veiklos planus, turėti strategiją, ką nori su tomis kultūros paveldo vertybėmis daryti.
- Taigi pagrindinis tokių planų tikslas, iš esmės, - pradėti galvoti apie geresnį istorinių statinių išnaudojimą?
- Taip. Siekiame, jog apie kultūros paveldo objektus būtų mąstoma kaip apie vertingą savivaldybės turtą. Reikia įdiegti požiūrį, kad savivaldybės strategija negali būti kuriama, neįtraukiant kultūros paveldo.
Konferencija „Kultūros paveldas ir savivaldybės. Efektyvios vadybos link“, kurioje patirtimi dalinsis specialistai iš Norvegijos, Lenkijos, Slovakijos, Estijos, Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje įvyks lapkričio 16 d. Šios konferencijos metu bus plačiau pristatytas projektas „Paveldas mano aplinkoje“ bei neseniai Norvegijos kultūros paveldo direktorato atliktas kultūros paveldo ekonominio poveikio vertinimo tyrimas.
Daugiau informacijos - ČIA
