Daugiau kaip dvidešimt metų dirbu Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejuje restauratoriumi, tačiau visą šį laiką nepaliauju stebėtis, kokią didelę įtaką muziejaus ekspozicijoje esantiems eksponatams (memorialiniams baldams, pianinams, fisharmonijoms, mechaniniams muzikos automatams, įvairioms muzikinėms dėžutėms) daro juos supanti aplinka.
Jos poveikis stambesniems objektams, tokiems kaip baldai, nėra toks ryškus, kaip kad mažesniems eksponatams, kurie yra labiau priklausomi nuo saugojimo ir eksponavimo sąlygų. Ypač tai akivaizdu stebint nedidelių muzikinių dėžučių būklę. Pastebiu, kaip brinkstant ir vėl traukiantis medienai, išsiriečia „Polyphon“ ir „Symphonion“ muzikinių dėžučių korpusų sienos, išryškėja neapdairiai po brangmedžio lukštu paliktos šakos, skyla rezonatoriniai dugnai, kartais net dangčiai, atsiklijuoja korpusų sieneles tvirtinančios jungtys, dekoratyviniai karnizai, intarsijų fragmentai. Nuo medienos deformacijų sunkiai atsiveria sieninio muzikinio automato „Polyphon“ durelės, deformuojasi šveicarų gamybos cilindrinių muzikinių dėžučių dangčiai ir jie neužsidaro. Besideformuodama mediena kartais suplėšo prie jos priklijuotus originalius popierinius piešinius su kūrinių ir firmų pavadinimais. Kartais tokius pažeidimus yra labai problematiška restauruoti.
Aplinkos poveikis dumpliniams muzikiniams automatams atsitiktinai išryškėjo demonstruojant XIX a. vidurio vokiečių firmos C. Frati & Cie portatyvinius vargonėlius „Meloton“ ir žinomos vokiečių Hupfeldo firmos XX a. pirmojoje pusėje pagamintą automatinį pianiną „Phonola“. Muziejaus lankytojams pasakodamas muzikinio garso įrašymo istoriją, išskirtinėmis progomis pasakojimą iliusruoju minėtų instrumentų melodijomis ir pastebėjau, kad skirtingu metų laiku instrumentai skamba nevienodai: žiemą – blogiau, vasarą – geriau. Supratau, kas įtakoja dumplėmis išgaunamo garso kokybę – sudėtingų sistemų hermetiškumas, kuris labai priklauso nuo temperatūros ir santykinės oro drėgmės svyravimų.
2009 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus laimėjo Bendradarbiavimo fondo paramą projektui „Aplinkos veiksnių poveikio eksponatų būklei stebėjimas ir įvertinimas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMKM)“ pagal Norvegijos finansinio mechanizmo subsidijų schemą „Patirties perdavimo ir bendradarbiavimo ryšių tarp vietinio, regioninio ir euroregioninio lygio partnerių Lietuvoje ir Norvegijoje stiprinimas“.
Šio finansavimo dėka Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje nuo 2009 m. gruodžio iki 2010 m. spalio mėn. buvo vykdomas paprojektis „Aplinkos veiksnių poveikio eksponatų būklei stebėjimas ir įvertinimas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMKM )“. Pagrindinis paprojekto tikslas glaudžiai bendradarbiaujant su mokslininkais iš NILU (oro tyrimų institutas Norvegijoje) buvo tinkamai įvertinti oro užterštumą LTMKM ir jo poveikį eksponatų būklei. Mokslininkai keletą mėnesių rinko duomenis apie minėtose patalpose besikaupiančius, o taip pat iš išorės patenkančius organinės ir neorganinės kilmės teršalus. Sudėtinė projekto dalis buvo šviesos ir mikrobiologiniai tyrimai, kuriuos padėjo atlikti Prano Gudyno restauravimo centro specialistai, fiksuodami aplinką įvairiu metų laiku. Norvegų tyrimų išvados parodė, kad eksponatus supanti aplinka daro jiems paprasta akimi sunkiai pastebimą įtaką. Šviesa, dujos, mikroorganizmai juos po truputį ardo, tačiau labiausiai eksponatai nukenčia nuo temperatūros ir santykinės oro drėgmės svyravimų.
Tai akivaizdžiai supratome, išanalizavę santykinės oro drėgmės ir temperatūros keturių mėnesių (vasario–gegužės) suvestinę – pastebėjome, kad eksponatams labai nepalankus vasario mėnuo. Vidutinė oro temperatūra ekspozicijos salėje tuo metu siekė tik 13-14 laipsnių Cº, o santykinė oro drėgmė buvo 22-23 proc. Kovo mėnesį situacija po truputį gerėjo ir temperatūros vidurkis pasiekė 16 laipsnių, santykinė drėgmė mėnesio pabaigoje siekė net 40 proc. ir toliau kilo. Balandžio 8 d. pasibaigus šildymo sezonui, temperatūra išliko panaši, tačiau santykinė drėgmė po truputį didėjo ir gegužės pabaigoje jau siekė 56-60 proc. Idealiausios sąlygos eksponatams buvo gegužės mėnesio viduryje, kai temperatūra siekė 18 laipsnių, o santykinė drėgmė – 60 proc. Panašus drėgmės ir temperatūros santykis pastebimas ir šiuo metu.
Kaip ir toliau išlaikyti šį santykį artėjant šildymo sezonui? Kokias efektyvias ir nebrangias priemones naudoti? Manau, kad daugelis panašaus profilio muziejų susiduria su tais pačiais klausimais ir panašiomis problemomis. Geresnį finansavimą turintys muziejai jas sprendžia modernių priemonių pagalba, kiti – naudodami kad ir primityvias, bet kartais ne mažiau efektyvias priemones.
Kad uždaros erdvės yra būdas palaikyti normatyvinę santykinę oro drėgmę bei temperatūrą akcentavo NILU specialistai – būtent Oslo Istorijos muziejuje turėjau galimybę matyti tokio tipo vitrinas ir jose esančius eksponatus. Uždaros vitrinos ne tik saugo eksponatus nuo dulkių – jose įmontuoti specialūs stalčiai, užpildyti drėgmę sugeriančiomis medžiagomis, kurias išdžiovinus galima naudoti ne kartą. Būtent tokias uždaras vitrinas su integruotomis ir lengvai pakeičiamomis drėgmę sugeriančiomis cheminių medžiagų kasetėmis, patalpintomis specialiuose stalčiuose, norvegų ekspertai rekomendavo įsigyti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, o neigiamai eksponatus veikiantį drėgmės trūkūmą švelninti saugyklose ir ekspozicijos salėse įmontuojant specialias vandeniu pildomas talpas.
Savaime suprantama, jog muziejaus rinkiniuose saugomi eksponatai, pagaminti iš medžio, odos, tekstilės ir metalo turi būti pastoviai stebimi, o iškilus grėsmei – kuo skubiau gelbėjami nuo nykimo. Bet ar tik laikymo sąlygos lemia eksponatų būklę ir jų išsaugojimo galimybes? Iš patirties žinau, kad žmogiškajam faktoriui čia tenka ne paskutinis vaidmuo.
Muziejaus rinkiniuose saugomi eksponatai, pagaminti iš medžio, odos, tekstilės ir metalo turi būti pastoviai stebimi, o iškilus grėsmei – kuo skubiau gelbėjami nuo nykimoPavyzdžiui, muziejuje, kuriame dirbu, ekspozicijos rengimas yra patikimas parodos dailininkui. Būtent nuo jo supratimo, žinių ir susikalbėjimo su specialistu-restauratoriumi dažnai priklauso eksponatų būklė ar net likimas. Dalykai, kurie yra savaime suprantami restauratoriui, t. y. elementarus eksponatų saugojimo taisyklių laikymasis – kad jie nestovėtų arti šilumos šaltinių, kad ant jų nekristų tiesioginiai saulės spinduliai, kad jie nebūtų ranka pasiekiami lankytojams ir t. t. – ne visuomet suprantami parodos dailininkams, kurie dažnai vadovaujasi tik savo ekspozicijos vizija. Be to, pasitaiko atvejų, kai nematant salių prižiūrėtojams, muziejaus lankytojai liečia eksponatus rankomis, smalsaudami sukioja rankenas, įtempia muzikinių dėžučių spyruokles, taip kartais padarydami nemenką žalą.
Kitas labai svarbus pastebėjimas yra būtinybė apmokyti muziejaus pagalbinį personalą, kadangi net pačios stropiausios valytojos kartais nustemba sužinojusios, kad drėgnu būdu valomi politūruoti paviršiai yra labiau gadinami nei saugomi.
Visiems muziejams aktualus klausimas yra muzikinių automatų, ypač unikalių muzikos instrumentų, eksploatacija. Teko dalyvauti keliose tarptautinėse konferencijose, kurių dalyviai neturėjo vieningos nuomonės ar galima koncertinėse ir edukacinėse programose naudoti muziejinius eksponatus, o jei galima, tai kur yra ta riba, neleidžianti padaryti žalos eksponatui. Bepigu privatiems muziejams, kurie tam tikslui naudoja savo asmeninius eksponatus. Taip, pavyzdžiui, daro septynių kartų puoselėta ir neseniai savo 250 metų jubiliejų atšventusi šveicariškų laikrodžių firma „Beyer“, kurios muziejuje Ciuriche teko stebėti, kaip gidas, pasakodamas apie laikrodžių evoliuciją, demonstruoja laikrodžius su muzikiniais mechanizmais, judančiomis figūrėlėmis, veikiančiais prietaisais. Pati firma rūpinasi vertingų eksponatų priežiūra ir restauracija. Tuo tarpu valstybiniams muziejams kyla klausimas, ar galima tokiu būdu demonstruoti muziejuje esančius eksponatus ir kaip dažnai tai galima daryti. Gal kartais užtenka tik įrašyti muzikinių instrumentų skleidžiamą garsą ir jį nuolat naudoti ekspozicijoje, kaip tai daroma Oslo Technikos muziejuje – jame lankytojai norimo eksponato atliekamą kūrinį ar net istoriją gali išgirsti paspaudę atitinkamą mygtuką. Panašus principas taikomas ir kai kuriuose Lietuvos muziejuose, pvz., Klaipėdos Laikrodžių muziejuje surengtoje mechaninių muzikos instrumentų parodoje nuolat skambėjo į kompaktinę plokštelę įrašytos visų eksponuotų mechaninių muzikos instrumentų atliekamos melodijos.
Mechaniniai muzikos instrumentai buvo maži savo laikmečio technikos stebuklai. Juos kūrę ir tobulinę meistrai tikriausiai net negalvojo apie jų amžiną „tarnystę“, tad kartais į galvą ateina mintys, ar ne per daug kritiškai mes žiūrime į jau eksponatais virtusius daiktus, kuriuos jau išbandė laikas. Gyvenimas įrodė, kad tinkamai prižiūrimi ir naudojami, jie ir toliau gali džiuginti muziejaus lankytojus savo atliekamomis melodijomis bei stebinti to meto konstruktorių išmone.
