Muziejus kvies iš arčiau susipažinti su Lietuva susijusiais Nobelio premijos laureatais – Aaronu Klugu ir Bernardu Lownu, menininkais Marku Antokolskiu, Jacques'u Lipchitzu, Neemija Arbitblatu, Holivudo žvaigždėmis Ruth Roman, Alu Jolsonu, Laurence Harvey, skelbiama Kultūros ministerijos puslapyje.
Taip pat muziejus pristatys Lietuvos žydų dailininko vilniečio Rafaelio Chvoleso darbus. Jam skirta atskira ekspozicija, reprezentuojanti tris jo kūrybos laikotarpius: Vilnių, Varšuvą ir Paryžių.
Atidarymo metu VGŽIM direktorius dr. Simonas Strelcovas pareiškė, kad šis muziejus – tai epochos įvykis. Kito muziejaus, skirto būtent litvakų kultūrai, nėra.
Anot jo, žydų kultūra ir tradicijos buvo nepelnytai ne tik primirštos, bet ir nežinomos. Šis muziejus taip pat išskirtinis tuo, kad atveria naują erdvę muziejininkystės fone.
Atidarymo metu buvo pabrėžiama, kad žydų kultūrą įprastai esame linkę reprezentuoti per tragediją, tuo tarpu šis muziejus pasakoja visiškai kitą istoriją. Naujai atvertas muziejus pateikia tai, ko nerasime vadovėliuose – žydų raštus, kultūrą, papročius, religiją, virtuvę. Tai ne tik erdvė, kur lankytojai sužinos kažką naujo.
S.Strelcovas tikisi, kad čia vyks renginiai, diskusijos ir muziejus sėkmingai įsilies į Vilniaus veiklą.
Naujojo muziejaus vedėjas dr. Aivaras Poška teigė, kad muziejus apims skirtingus istorinius ir kultūrinius pjūvius, ko iki šiol Lietuvoje neturėjome. Jo manymu, ši erdvė išskirtinė tuo, kad ji stengiasi parodyti gyvenimą už holokausto tragedijos, kaip jis vyko ir koks jis buvo. Taip pat išryškinti, kokiais rakursais žydų kultūra prisidėjo prie Lietuvos kultūrinio potencialo.
Jam antrino ekspozicijos kuratorė ir istorikė Dovilė Čypaitė-Gilė, kuri ypač pabrėžė įvairių kultūrinių judėjimų bei kalbų kaip jidiš, hebrajų ar esperanto įtaką lietuvių kalbai.
Muziejaus kūrėjai prasitarė, kad ekspozicija padaryta taip, lyg ji būtų neišbaigta. Tai lyg metafora žydų kultūrai, kuri iš dalies išplitusi, bet iš dalies ir sunaikinta. Kai kurie muziejuje esantys kambariai referuoja į pastato praeitį, kiti – į istorinę praeitį, dar kiti – naudojami lyg saugykla.
Architektų biuro „Processoffice“ vyriausiasis architektas Vytautas Biekša sakė, kad projektas vyko gana ilgai, bet tai – savotiškas pliusas. Dirbdamas su pastatu jis sugebėjo su juo susitapatinti. Jis taip pat tikisi, kad ši erdvė sugebės pritraukti dar daugiau eksponatų ar pasakojimų. Šio muziejaus misija – būti ne tik pastatu, bet ir veikimo būdu, kuris palaikytų ryšį su kitomis erdvėmis, muziejais ar eksponatais.
Didelis dėmesys muziejuje skiriamas ekspozicijai, skirtai R.Chvoleso gyvenimui ir darbams.
Menotyrininkė Ieva Šadzevičienė prasitarė, kad R.Chvoleso darbai atsirado būtent per pažintį su jo sūnumis. Jie ir padovanojo dailininko palikimą.
Šio menininko darbuose išryškėja žydų emigracijos laikotarpis sovietiniu laikotarpiu. Jis buvo vienas pirmųjų pokariu vaizdavęs griuvėsius, juos fotografavęs. R.Chvolesas stengėsi užfiksuoti destrukciją, likusią po karo. Deja, stalinistiniais metais visos pastangos atkurti žydų kultūrą buvo ignoruojamos, o Vilniuje jo kūryba buvo nepripažįstama. I.Šadzevičienė pasakojo, kad jo polėkis į kūrybinę laisvę, prancūzų ekspresionizmą nepatiko sovietiniam režimui. Pirmiausia jis pasitraukė į Varšuvą, o 1968 m. kilus dar vienai antisemitizmo bangai, jam teko trauktis į Paryžių, savo meno Meką.
R.Chvoleso kūryba grįžo į Lietuvą tik su nepriklausomybe. Jo gyvenimas simbolizuoja tuos žmones, kurie neturėjo galimybės Lietuvoje reikštis dėl apribotų kūrėjo teisių.
Muziejaus projektui skirtas finansavimas siekė 7,1 mln. eurų. VGŽIM direktoriaus pavaduotoja Jūratė Razumienė teigia, kad jau 2017 m. jie pateikė prašymą muziejaus finansavimui, rangos darbus pradėjo 2019 m., o 2022 m. viduryje turėjo jau visiškai parengtą ekspozicijos projektą.
