– Žolinė – padėkos už derlių šventė, atėjusi iš senovės. Kuo ši šventė ypatinga muzikiniu atžvilgiu?
– Tiesiogiai Žolinės šventė yra kildinama iš senų laikų kaip padėka už brandą ir derlių. Negalima pasakyti apie šios šventės muzikinį foną, nes nėra duomenų. Gali būti, kad Žolinė nebuvo tapatinama kaip vienos dienos šventė, pavyzdžiui, kaip yra dabar. Gali būti, kad tai buvo visas laikotarpis, kurio metu galėjo skambėti įvairiausi dalykai.
Bet, pavyzdžiui, rugiapjūtė turi savo apeigines dainas apie rugių pjovimą: prieš pjaunant rugius, vidury dienos ar per pabaigtuves. Tai nėra padrikos dainos, kurios būtų skirtos kažkokiam derliui, bet tiek tarp dainų, tiek tarp sutartinių yra daug melodijų apie įvairiausius augalus. Pavyzdžiui, sutartinių tome yra suskirstyta viskas pagal funkcijas: karinės, šventinės, kasdieninės sutartinės. Ir yra toks neryškus pluoštas sutartinių, kuris yra apie augmeniją ir gyvūniją. Ten jų yra visokiausių: apie obelį, eglę, serbentą, gėles, žolynus ir t. t. Jos nėra susijusios su konkrečiomis šventėmis.
Na, ir grįžtant prie tos minties, kad per Žolinę mes džiaugiamės įvairiausių žolynų ir vaisių branda, galima manyti, kad visos tos dainos apie augalus galėjo tikti.
– Vadinasi, galima teigti, kad Žolinės dainos yra apie augalus?
– Ne. Sunku atskirti, nes jos galbūt prarado savo funkciją, ankstesnę prasmę. O išliko abstrakčios prasmės dainomis apie serbentus, rūtą, leliją, šalaviją. Jos neturi žmonių nuorodos, kad būdavo dainuojamos per kokią nors šventę, tarkim, Žolinės metu. Bet jos puikiai tiktų tam, nes mes džiaugiamės branda, prinokusiais vaisiais, serbentais, vaistiniais augalais.
Dabar žmonės irgi švenčia: kai kurie eina į bažnyčią, neša pašventinti augalus. Man pačiai yra tekę būti ekspedicijoje Seinų apylinkėse, Lenkijoje. Mačiau, kaip neša obuolius, kitus vaisius, šviežią duoną šventinti. O kiti tą dieną tiesiog mėgaujasi gamta. Mes kartais patys nuvažiuojam pas bičiulius ir darom tokias vantas iš šviežių augalų. Stengiamės įdėti ir medžių šakelių, kad vanta primintų puokštę. Ji labai kvapni, be to, manoma, kad turi galių.
– Kokie instrumentai būdavo pasitelkiami dainoms pritarti?
– Sakralioms dainoms pritarti nebuvo pasitelkiami instrumentai. Tai buvo tik vokalinė tradicija. Rugiapjūtės dainos apskritai buvo dainuojamos tik moterų, kaip ir pats rugių pjovimas buvo tik moterų darbas. Tik vėliau rugius ėmė kirsti vyrai trumpais dalgeliais.
Kai dainuodavo moterys, instrumentai nebūdavo naudojami. Bet atskirai buvo skudučiuojama. Pasakojama, kad pjovėjai grįžę po talkos arba turėdavo skudučius, arba nesunkiai juos pasidarydavo iš tuščiavidurių augalų. Ritminės melodijos padėdavo žygiuoti. Net yra toks kūrinys „Eitinė“, kuris padeda palaikyti žingsnio ritmą. Tačiau nebūdavo dainų su instrumento palydėjimu..
– Esate sakiusi, kad sutartinių dainavimas kartu suteikia bendruomeniškumo, gyvumo ir trapumo jausmą. Ar šventinių dainų dainavimas sustiprina šiuos pojūčius?
– Manau, kad bet kokios sutartinės suteikia bendruomeniškumo, darnos jausmą. Bet tos, kurios yra apeiginės, sakralios, kuriose yra užkoduoti nekintantys tekstai, jos turi ypatingą reikšmę. Tiesiog šiandieniniam žmogui sunku atskirti ar kažkaip kitaip pradėti justi tą giedamą tekstą. Pavyzdžiui, yra tam tikri tekstai, kurie nekinta, nėra improvizuojami. Tokie tekstai yra rugiapjūtės arba vestuvių. Mes jaučiam, kad jie yra sakralūs. Bet gali būti ir tokie, kuriuose yra nemažai improvizacijos. O dabar mums pajusti, kurios iš jų yra telkiančios, sudėtinga.
– 2005 m. išleidote straipsnį: „Lyčių samprata tradicinėje kultūroje: konferencijos medžiaga“. Erotikos elementai liaudies rateliuose. Jame minėjote, kad vainikų pynimas, ypač rūtų, virkščių, žirnių, simbolizuoja perėjimą iš mergystės į motinystę. Žolinės metu merginos taip pat pina vainikus. Galbūt šis ritualas turi romantikos, erotikos prieskonį?
– Tai labiau tinka vestuvių kontekste. Virkščių vainikas yra atvirkštinis rūtų vainikui. Jis nupinamas, kai prarandama mergystė ir pereinama į motinystę. Taigi vainikų pynimas per Žolinę turi kitokią prasmę. Panašiai kaip ir per Jonines. Vainikus tuo laiku pina ir vaikinai. Pavyzdžiui, Latvijoje teko matyti, kaip visi vyrai dėvi ąžuolinius vainikus, simbolizuojančius stiprybę, gamtos vešėjimą. Be to, vainikas turi ir apsauginę prasmę, nes jis apvalios formos. Manau, kad vainikų pynimas ir nešiojimas per Žolinę daugiau tapatinamas ne tiek su merginų perėjimo ritualu, kiek su suvešėjusios gamtos džiaugsmu.
– Sutartines per šventę dainuoja moterys, vainikus pina taip pat moterys. Vadinasi, jų vaidmuo dominuoja?
– Per rugiapjūtę moterys dominuoja, jos dainuoja, pina vainikus, neša šeimininkui. Per Žolinę mes neturime konkrečių duomenų, kaip ši šventė yra minima. Šių dienų Žolinės šventimas yra šiandienos žmonių įsivaizdavimas. Norint, kad švęstų visa bendruomenė, ji yra įtraukiama, pavyzdžiui, į sutartinės dainavimą. Tai kitokia išraiška, kuri vienija kur kas daugiau šventės dalyvių, ji suvienija visus. Be to, tokiose bendruomeninėse šventėse nebūdavo žiūrovų, klausytojų.
