Kaip triukšmas virsta muzika? Kultinis amerikiečių kompozitorius Steve‘as Reichas daro šitaip: pirmiausia įrašinėja įvairiausius savo gimtojo Niujorko garsus – žmonių kalbėjimą, mašinų signalus, durų trenksmus, metro skambučius, širdies plakimą, laivų ragus, policijos sirenas ir pan.
Tuomet tais įrašais pripildo klavišinius semplerius, kuriais koncerto metu grojama gyvai, t.y., tie „semplai“ (įrašai) leidžiami tam tikru ritmu, pasikartojimo dažnumu ir pan. Vėliau visa tai pavadina „City Life“ ir paleidžia į pasaulį kaip vieną populiariausių savo kūrinių: nuo pat 1995 m. iki mūsų dienų šis kūrinys pergalingai žygiuoja per įvairių kraštų koncertų sales, kol pagaliau spalio 25-ąją atkeliauja ir į Vilnių, Nacionalinę dailės galeriją, kur jį pirmą kartą Lietuvos publikai pristatys „Gaidos“ festivalio ansamblis (dir. Robertas Šervenikas).
Tai bus dar ir puiki proga palyginti Niujorko „garsovaizdį“ su, greičiausiai, gimtojo Vilniaus inspiruota nauja Nomedos Valančiūtės kompozicija „Bundančio miesto piliečiai“, kurią kompozitorė pristato taip: „Kartais jaunystėje, grįždama po bemiegės nakties, sutikdavau juos, bundančio miesto piliečius, tokius kryptingus, artimus ir svetimus, judančius priešinga linkme...“. O tuos, kam artimesnė grynoji muzika be jokių miesto triukšmų, turėtų pamaloninti Mariaus Baranausko „Giesmė erdvei“ (2005) bei jauno kroatų kompozitoriaus Krešimiro Seletkovičiaus „NO Music“, kurio premjerą šių metų Zagrebo muzikos bienalėje atliko „Gaidos“ ansamblis.
O kuo čia dėtas Monteverdis? Šioje vietoje galima būtų pradėti ilgą pokalbį apie šio praeities kompozitoriaus reikšmę europinės muzikos raidai, kurios neišvengiama išdava yra ir britų roko muzika, taigi ir „Rolling Stones“...
Tačiau šįkart apsiribosime trumpa žinute apie kūrinį „Let me bleed“ („Leisk man kraujuoti“), kurį šiandienos italų kompozitorius Luca Francesconi 2001 m. sukūrė Genujoje taikioje demonstracijoje policijos nušauto studento atminimui: „Leisk man gyventi, leisk man mirti. Šie „patetiški“ žodžiai dažnai skamba XIII–XVII a. vokalinėje muzikoje... „Leisk man kraujuoti“, pagalvojau, ir sena „Rolling Stones“ daina iškilo iš apdulkėjusio mano atminties užkampio. „Leisk man kraujuoti“, atsakiau, galvodamas apie C. Monteverdį“.
Šį „patetišką“ kūrinį spalio 26-osios vakarą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniaus publikai pateiks šiuolaikinės vokalinės muzikos virtuozai – Latvijos radijo choras (dir. Sigvardas Klava). Beje, koncerto programa ką tik su pasisekimu buvo atlikta Strasbūro festivalyje „Musica“ ir yra įtraukta į Europos šiuolaikinės muzikos festivalių asociacijos „Reseau Varese“ tinklą.
Džiugu, kad drauge su Latvijos radijo choro programa po Europos festivalius keliauja ir lietuvio Ramūno Motiekaičio „Rugsėjo simfonija“ (2009, pagal O. Milašiaus poemą), kurią autorius apibūdina kaip senamadišką muziką „hedonistinei ausiai“. Tam tikrų grožio standartų galima tikėtis ir iš Martinso Vilumso kompozicijos „Karaliaus Lyro vaikų likimas“ (2007). Vilniuje išsimokslinęs ir puikai lietuviškai kalbantis latvis, sakosi, rašęs labiau romantine maniera (kūrinyje naudojami sena airių legenda apie Karaliaus Lyro vaikus ir druidų tekstas apie kūrybos paslaptis), o štai jo kolegės ir tėvynainės Santos Ratnieces kūrinys „ču-dál“ (tibetietiškai – tylus vanduo) išduoda autorės žavėjimąsi Tibeto vertybėmis.
Ir, dėmesio – kino muzikos mėgėjai! Tą patį vakarą neprilygstamasis latvių choras atliks ir Gyorgy Ligeti kūrinį „Lux Aeterna“, kurį S. Kubrickas panaudojo savo futuristiniame filme „2001-ųjų kosminė odisėja“.
