Rugpjūčio 23 d. 19 val. festivalį atidarys jaunieji šokio kūrėjai. Ingos Kuznecovos spektaklis „Diagnozė – krepšinis“ pasiūlys šiek tiek atsipūsti nuo didžiųjų Lietuvos sporto rungtynių bei pažvelgti į šią mūsų „religiją“ iš šalies. Ir svarbiausia – su šypsena. Scenoje pasirodys visa krepšininkų-šokėjų komanda: Giedrė Šidlauskė, Darius Berulis, Mantas Černeckas, Rasa Želnytė ir Mantvydas Žilinskas.
Kaip pasakoja pati choreografė, idėjų spektakliui ji iš tiesų sėmėsi iš rungtynių įrašų. Sirgaliai, varžybų stebėjimo ypatumai, ir visa aplink krepšinį atsirandanti kultūra taip pat patraukė kūrėjų dėmesį. „Pirmiausiai peržiūrėjau daug varžybų. Man buvo įdomi krepšininkų ir teisėjų leksika, – tai, kaip jie juda, ką veikia aikštelėje, kokie yra jų įpročiai, sutartiniai ženklai, kada ir kaip jie atsiranda. Kuo daugiau domėjausi, tuo labiau mane įtraukė pati spektaklio idėja, mat iš tiesų, žiūrint iš šalies, krepšinis gali pasirodyti šiek tiek juokingas, tad nusprendžiau taip į jį ir pažvelgti. Kitas dalykas, suprantu ir pati jaučiu, kaip šis žaidimas veikia mus visus, aš pati nesu „profesionali“ sirgalė, bet kas kartą stebint svarbias rungtynes net nepastebiu, kaip imu išgyventi kartu su visais aplink.“
Šokio kritiko, kaip dramaturgo, dalyvavimas šokio spektaklio kūrime Lietuvoje kol kas dar retai sutinkamas. Vis dėlto sulaukusi pasiūlymo spektaklyje „Diagnozė – krepšinis“ bendradarbiauti su šokio kritike Sigita Ivaškaite, choreografė iš karto sutiko. Ypač, prisiminusi kūrybinį procesą, vykusį Diuseldorfe (Vokietija), kur atvykusi dramaturgė Amelie Mallmann padėjo šokėjams susidoroti su spektaklio medžiaga. „Pasiūlymas iš projekto „Choreografai vs. Kritikai“ organizatorių man buvo džiugi naujiena.
Galimybė turėti žmogų į viską žiūrintį iš kitos pusės, – man tai buvo tiesiog šviesa tunelio gale, nes žinojau apie ką kalbėsiu, bet neįsivaizdavau, kokią istoriją galėčiau papasakoti. Jutau, jog bus įdomu gvildenti fizinę žaidimo pusę, galbūt net panaudoti pačią kėlinių struktūrą, tačiau siužetas nesidėliojo. Pirmą kartą susitikus su Sigita dar vis nebuvo aišku, kaip reikės dirbti, jos pasiūlytos diskusijos kartais kėlė abejonių, tačiau dabar matau, jog be jos dalyvavimo neturėtume minties aiškumo, kurį pasiekėme. Kitas dalykas, jog dirbant kartu spektaklyje atsirado gyvi, tikri tekstai, apie ką aš tik svajojau, galvodama, jog reikės naudoti jau įrašytus interviu.“.
Spektaklio kūrybos pirmasis finalas jau šį ketvirtadienį, rugpjūčio 23 d., 19 val. „Švyturio menų doke!“.
