Smuiko rečitalis – šiandien reta koncerto forma, atsidūrusi kraštutinėje padėtyje ir primenanti tiek antikvarinį aristokratišką žanrą, tiek savotišką avangardinę poziciją, o kartu balansuojanti tarp ekscentrikos bei akrobatikos ir aukštos įtampos garsų monospektaklio. Būtent etaloninių kūrinių programa yra dar vienas akstinas į šį koncertą užsukti ne tik retų renginių kolekcionieriams, bet ir įprastiems klasikinės muzikos mėgėjams.
Vieno atlikėjo situacija dažniau susijusi su uždaromis namų, salonų ar foninėmis aplinkomis: gatvės ar kavinės muzikantas, repetuojantis atlikėjas, muzikos pamokos mokinys; ir nedažnai siejama su viešu pasirodymu plačiai auditorijai, ypač kai scenoje nebelieka kertinio atramos taško – fortepijono, o tik 40 cm smuikas ir 4 jo stygos.
Dar XIX a. pradžioje, iki Paganini turų po Europą pagarsėjimo manyta, kad smuiko rečitalis yra absurdiškas žanras. Pavyzdžiui Ferdinandas Davidas XIX a. 3-iame dešimtmetyje ketindamas surengti Bacho Partitų smuikui solo koncertą (Sergejus Krylovas trečiadienį atliks Čakoną iš Antrosios partitos), įkalbėjo Mendelssohną jam akompanuoti fortepijonu, nes „koncertinėje scenose pasirodyti vienam yra tiesiog juokinga“.
Kaip ir minėta, Bacho figūra taps struktūrine šio rečitalio ašimi, nes jo genijaus įtaka rezonuos belgų kompozitoriaus Eugene’o Ysaÿe Antroje sonatoje ir italų postmodernisto Luciano Berio Aštuntoje sekvencijoje. Eugene’as Ysaÿe savo sonatoje atvirai deklaruoja Bacho poveikį, pradedant nuo pirmos dalies pavadinimo „Apsėdimas“, keliaujant link Bacho muzikos citatų ir baigiant paties kompozitoriaus pasisakymais: „visaip įmanydamas stengiausi išsivaduoti iš Bacho įtakos baimės, tačiau jaučiuosi lyg būčiau sutraiškytas muzikos giganto“.
Kaip ten bebūtų, Antroji Eugene’o Ysaÿe sonata, kaip ir visas Šešių sonatų smuikui solo ciklas pripažįstamas vienu esminių šio instrumento kūrinių, sujungusiu pralaužą tarp senosios ir naujosios smuiko technikos mokyklų. Beje kitas ašinis šios programos kūrinys – Dvylika Niccolò Paganini kaprisų, iš 24 jo kaprisų ciklo, priskiriamas būtent senajai smuiko technikos epochai.
Tokią konceptualią, istorišką, demoniško virtuoziškumo ir intelektualinės kultūros reikalaujančią programą gali pristatyti tikrai ne kiekvienas smuikininkas. Sergejus Krylovas, šiandieną save tapatinantis su Italija, yra vienas iš tų retųjų. Jį prieš keletą metų Mstislavas Rostropovičius priskyrė geriausiųjų penketukui. Paprastai kritikai pabrėžia Sergejaus Krylovo savitumą, stebinančią techniką, kreminį garsą ir stulbinantį muzikos pojūtį.
Ši smuikininko programa subrandinta, nes ją jis atliko keliose Europos koncertinėse erdvėse, kaip antai Briuselio muzikos festivalyje, Peterburgo filharmonijoje, Anglijos miestuko Ashwello (netoli Londono) festivalyje ir daugelyje Italijos didelių ir mažų miestų: Milano Verdi konservatorijoje, Pizos, Kremonos, Beluno, Kampobaso koncertų salėse ir kitur.
