– Jūs esate tiriamosios fotografijos atstovas. Koks joje portreto vaidmuo?
– Tiriamoji fotografija – tai yra įrankis atskleisti žmogų, jo aplinką. Tad pranešime, kurį skaitysiu fotofestivalio „SNAP“ metu, bus sukurta savotiška intriga. Juk portreto žanro ribos yra nežymios, jos nuolat kinta, labai svarbus aplinkos veiksnys. Ne veltui, portreto žanras atėjo iš dailės, egzistuoja ir literatūroje.
Negalime paneigti, kad fotografija būna modeliuojama – parenkama aplinka, prašoma žvelgti tam tikra kryptimi – primetama valia, emocijos, požiūris. Tad portretuojamas žmogus iš dalies tampa paties fotografo portretu.
Tačiau tai kartu ir vienas sudėtingiausių žanrų, nes žmogus visuomet stengiasi būti atvaizduotas toks, koks nori, o ne toks, koks yra. Dėl to kontekstas, aplinka, objektai, peizažai padeda sukurti dinamišką portretą. Žmogaus veide, priklausomai nuo supančios erdvės, susikuria jos refleksija. Tuomet ir įvyksta fotografijos magija – galime pajusti metafizišką ryšį. Taip portretas tampa ne tik realybės iliuzijos atspindžiu, bet ir socialinio įsitvirtinimo ar galios įrankiu.
– O kaip portretas gali perteikti žmogų tokį, koks jis yra?
– Iš tiesų, tai labai sudėtinga ir klausimas, ar apskritai įmanoma. Galima sakyti, kad nuotrauka – tai yra autorefleksija. Kiekvienas fotografas kuria pagal save, nejučia primeta savo valią, požiūrį į žmogų. Negalime paneigti, kad fotografija būna modeliuojama – parenkama aplinka, prašoma žvelgti tam tikra kryptimi – primetama valia, emocijos, požiūris. Tad portretuojamas žmogus iš dalies tampa paties fotografo portretu.
– Ar tai nėra problema?
– Šiuolaikinėje fotografijoje objektyvumo faktoriaus nelieka. Čia išryškėja koncepcijos svarba – kada, kur, kiek laiko vaizduojamas žmogus gyveno vaizduojamoje aplinkoje. Juk fotografija – tai labiau įvaizdis, socialinė tapatybė, kuri nuolat kinta. Dėl to, koks yra žmogus, daugiau tikrų faktų, informacijos galima sužinoti per erdvėje pateikiamus raktus – daiktus. Tenka pripažinti, kad nesurežisuotos fotografijos nėra. Visuomet yra apgalvojamas rakursas, fotografijos kompozicija, pats fotografas yra tarsi svetimkūnis, o tai pakeičia natūralų santykį.
– Kadangi jūs dirbate ir kaip lektorius, galbūt pastebite jaunosios kartos kitokį požiūrį į portretą? Kaip vertinate šiuo metu populiarias asmenukes?
– Žinoma, kiekviena karta atsineša savitą požiūrį. Žanro ribos apskritai išsitrina. Viskas tampa išfragmentuota, tarsi mozaika. O asmenukė taip pat yra tos mozaikos dalis.
Žmogui visuomet įdomu, kaip jis atrodo ir asmenukė padeda tą poreikį patenkinti. Juk anksčiau tik veidrodis padėdavo susipažinti su atspindžio „tiesa“, dabar jis tarsi turi galimybę susipažinti su kitokiu savimi.
Nors asmenukių žanras yra gretinamas su narcisizmo sąvoka, tačiau tai nėra yda. Žmogus suvokia pasaulį pagal save, supančią aplinką. Tad pažintis su savimi, savotiškas žaidimas, yra labai svarbus.
Nors asmenukių žanras yra gretinamas su narcisizmo sąvoka, tačiau tai nėra yda. Žmogus suvokia pasaulį pagal save, supančią aplinką. Tad pažintis su savimi, savotiškas žaidimas, yra labai svarbus. Tai padeda sulaukti dėmesio, refleksijos iš supančios bendruomenės, apsibrėžti savo jausmus, socialinį statusą. Be to, tokiu būdu fotografija artėja prie teksto, kartais net užima jo vietą ir ima dominuoti. Galima sakyti, jog tai yra viena iš priežasčių, kodėl fotografija dabar išgyvena renesansą. Fotografija tampa tikresnė už realybę, praeities saugotoja.
– Jau 7 kartą vyksiančiame fotofestivalyje „SNAP“ kalbėsite tema „Portreto žanro ribos: tarp įvaizdžio ir tapatybės“ bei dalyvausite fotomėgėjų portfolio peržiūrose. Ką, jūsų nuomone, gali suteikti profesionalų komentarai?
– Pradedantiesiems fotografams tai gali netgi pakeisti gyvenimą. Juk ir aš, jei nebūčiau sulaukęs palaikymo, nebūčiau tapęs tuo, kuo esu. Dėl to labai svarbu sulaukti nuomonės, kritikos, palaikymo iš šalies. Kai kuriems žmonėms tai gali tapti ankstinu išbandyti kitą veiklos rūšį, kitam, kurio darbai sulauks įvairiausių komentarų, kas įrodys darbų paveikumą, gali tapti paskata į fotografiją pažvelgti rimčiau, skirti jai daugiau laiko. Blogiausia – nesulaukti jokios reakcijos, bet ir tai gali tapti savotiška likimo dovana.
2015 m. kovo 15 d. Arturas Valiauga „LITEXPO“ salėje 5.1, 16.15 val. pristatys paskaitą „Portreto žanro ribos: tarp įvaizdžio ir tapatybės“, taip pat 10.30-11.30 bei 12.30-13.30 val. dalyvaus fotomėgėjų portfolio peržiūrose.
