Dramaturgė ją kurdama rėmėsi tikromis moterų istorijomis iš LGBT sporto mėgėjų komandos. Autorė nesitikėjo pasipiktinimo dėl spektaklio reklamoje vaizduojamų dviejų besibučiuojančių krepšininkių ir pati laukia spektaklio premjeros, kurią stebės kartu su komandos narėmis.
– Pjesę „Žalgirės“ pradėjai rašyti daugiau nei prieš 5 metus. Gal gali papasakoti, kaip kilo idėja ir kokia buvo pradžia?
– Pačios pradžios tiksliai net nebeatsimenu, bet, greičiausiai, pradėjau rašyti pjesę ir norėjau, kad ji būtų paremta tikromis patirtimis, o ne fikcija. Pradėjau ir pati žaisti tuometinėje dar LGBT SMK (LGBT sporto mėgėjų komanda – aut. past.) komandoje, vėliau pervadintoje į „Gender Wrongs“. Tada mes dar neturėjome trenerės ir ne taip atsakingai paisėme taisyklių kaip dabar. Todėl pirmoji pjesės versija nuo perrašytos ir papildytos iš esmės skyrėsi tuo, kad kalbėjo daugiau apie žmonių santykius, o krepšinio joje buvo mažai.
Po mano pačios aktyvesnio buvimo aikštelėje, konsultacijų su trenere Šarūne Valinskaite atsirado daugiau krepšinio, taisyklių ir pačios aikštelės. Taigi mano įspūdžiai daro įtaką ne tik charakteriams, bet ir pačiam žaidimo intensyvumui arba balansui tarp charakterių.
– Kodėl LGBT*, feminizmo temoms atskleisti pasirinkai komedijos žanrą?
– Gyvenimas ir taip kupinas dramų ir kuo rimčiau tai vaizduoji, tuo juokingiau pradeda viskas atrodyti. Kadangi, kaip ir daugumoje savo kūrinių, turiu aiškų edukacinį tikslą – kalbėti apie tam tikras temas, kad ir per subjektyvią savo prizmę, o paprasčiausias būdas tam yra humoras. Norisi pasakyti taip, jog apie tai susimąstytum, galbūt priimtum, galbūt suabejotum. Be to, iš visų savo tragikomedijų pasimokiau, kad dažnai mano veikėjų likimai baigiasi tragiškai: kokiu nors homofobišku užpuolimu, neapykantos paskatinta žmogžudyste ar šiaip nelaiminga meile. Norėdama parodyti kitokį, ne heteronormatyvų pasaulį, aš jam uždedu ir liūdnos baigties ženklą, lyg prognozuoju, kad prie gero tai neprives. Šį kartą pagalvojau, jog užtenka mirčių, užtenka tos tragiškos perspektyvos, kurios jokiu būdu niekam nelinkėčiau asmeniniame gyvenime. Į šias temas norėjau pasižiūrėti kitu rakursu, su šypsena.
– Kodėl taip ilgai užtruko, kol pjesė atrado savo režisierių ar režisierius atrado ją? Ar laukėte, kol pasikeis požiūris į tos pačios lyties asmenų meilę, santykius visuomenėje?
– Užtruko viskas dėl dramaturginių ir teatro aplinkybių. Net ir dabar, pagal reakcijas sprendžiant, kažkam šis spektaklis rodomas dar per anksti, nors manyčiau, kaip tik per vėlai. Pačios pirmosios mano pjesės jau kalbėjo apie LGBT* santykius, tai buvo 2003–2004 m. Šią pjesę 2011 m. rašiau Švedijos teatro bienalei ir tarptautinei moterų dramaturgių konferencijai WPIC, tuo pačiu buvo surengti skaitymai Rusijoje. Atrodė, kad išsipildė pjesės misija ir ji buvo nukišta į stalčių. Bet beveik prieš metus, kai Vidas Bareikis paklausė, ar turiu savo nestatytų pjesių Lietuvoje, dar suabejojau. Nežinojau, ar jam bus aktualūs merginų santykiai, feministiniai ir kiti pareiškimai. Bet kai kartu su kitų autorių kūriniais jam nusiunčiau ir šią komediją, gavau entuziastingą atsakymą: „Taip, tai yra būtent tai, ko man reikia.“
– Pati žaidi LGBT* ir draugų krepšinio komandoje „Gender Wrongs“, apie kurią iš dalies ši pjesė ir yra. Kokie skirtumai tarp pjesės ir realaus gyvenimo?
– Žmonės, kuriuos sutinku gyvai, jų gyvenimai yra kaip nesibaigiantys tęsiniai, kurie vyksta, keičiasi, sprendžiasi, o pjesės veikėjų gyvenimai yra tam tikri momentiškai atskleisti epizodai. Tačiau kai kada jie susimaišo ir kai kurie charakterių ar įvykių momentai iš realybės perkeliami į pjesę. Kartais ne tik realybė perkeliama į fikciją, bet ir fikcija įgyvendinama realybėje. Būna, kad su savo dramomis netyčia užbėgu įvykiams į priekį. Pavyzdžiui, pjesėje „Žalgirės“ veikėjos renka pinigus varžyboms Aliaskoje. Vėliau tikroji komanda „Gender Wrongs“ pradėjo diskutuoti, kaip mums surinkti lėšas žaidynėms Kaliningrade arba Rygoje. Tai visiškai analogiška situacija, kurioje merginos planuoja kelionę ir kažkuri paklausia: „Panos, ką darom?“.
– Ką spektaklis reiškia tikrosioms „Gender Wrongs“ komandos narėms?
– Pirmiausia, esu be galo dėkinga visoms narėms, skaičiusioms pjesę „Balkono teatre“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai buvo unikalūs skaitymai, kai žaidėjos vilkėjo savo „Gender Wrongs“ uniformomis. Prieš tai darėme nemažai vidinių skaitymų ir aptarimų namuose bei studijoje, diskutavome, kaip galėtų atgyti jų skaitomi personažai. Kai rašai komediją, kurioje dalyvauja daug veikėjų, sunku visus charakterius iš karto aprėpti ir ištobulinti. Todėl sakau didelį ačiū visiems, skaičiusiems kartu ir asmeniškai bei taip prisidėjusiems prie bendro kūrybos proceso.
Jaučiu didelį komandos narių ir trenerės palaikymą. Mums visoms „Žalgirių“ premjera – tai didelis įvykis, todėl šeštadienį, iškart po premjerinio spektaklio, su „Gender Wrongs“ komanda rengiame vakarėlį „Išlaisvink savo spalvas“. Tai bus ir „after-party“, ir palaikymui, ir diskusijoms skirtas renginys.
Spektaklio „Žalgirės“ plakatas
– Tik pasirodžius „Žalgirių“ plakatams Kaune, buvo teigiančių, kad pjesė neva esanti „homopropaganda“. Mano klausimas šiek tiek iš kitos pusės – kodėl buvo pasirinkta vaizduoti kiek kičiškai seksualizuotas, besibučiuojančias merginas, dėvinčias krepšinio aprangą?
– Dėl teatro ir reklamos principų. Režisierius Vidas Bareikis mūsų diskusijų metu dažnai paaukodavo meninius sprendimus dėl socialinę žinutę perteikiančių sprendimų, moterų arba LGBT* santykių reprezentacijos. Už tai esu labai dėkinga. Prie reklamos su žvake nebudėjau, teatras padarė, kaip jo darbuotojams atrodė įprasta ir tiek. Reikia atminti, jog teatre susiduria skirtingos taisyklės ir estetikos, norima atkreipti potencialaus žiūrovo dėmesį ir t.t. Aišku, galima klausti, iš kur ji kyla arba kodėl pasirinkta vienokia, o ne kitokia estetika. Tačiau tokia ta tragedija ir komedija, kad, kol nesi susidūręs su LGBT*, feministinėmis temomis, tol daugelis dalykų neatrodo iš esmės klaidingi ir kažką įžeidžiantys. Reklamos kūrėjai norėjo parodyti gražias, stiprias, aistringas moteris ir padarė taip, kaip jiems atrodė teisingiausia. Manau, šis plakatas – ir taip drąsus Nacionalinio Kauno dramos teatro žingsnis. Tos pačios Sandra ir Asta, vaizduojamos plakatuose, scenoje atrodys kiek kitaip. Bent jau Sandra, kurią vaidins aktorė Elzė Gudavičiūtė.
– Kaip vertini, kad vienas žiniasklaidoje paskelbtas straipsnis apie kilusį plakato „ažiotažą“ buvo pažymėtas N-18 ženklu? Ar tikrai spektaklis netinkamas jaunesnei auditorijai?
– Nesu tikra, bet manau, kad žymėjimas kilo nuo teatro spektakliui priskirto N-18 ženklo. Kaip tik po to kartu su Vidu paprašėme, kad būtų pakeista į N-16. Nes, iš tiesų, erotinių scenų ar kitų dalykų, dėl kurių į teatrą negalėtų patekti jaunesni asmenys, nėra. Pjesėje daug keiksmažodžių, kurių aš pati nerašiau, bet aktoriai repeticijų metu pagalvojo, kad jie kai kurioms veikėjoms yra reikalingi. Tai galbūt dėl jų palikome N-16, o ne N-10.
– Kokių reakcijų tikiesi iš žiūrovų?
– (Juokiasi). Dažniausiai aš nepataikau. Arba tikiuosi labai audringos reakcijos, arba jokios ir būna atvirkščiai. Pavyzdžiui, kai Yana Ross statė spektaklį „Raudoni batraiščiai“ apie gėjaus ir „skinheado“ brolių konfliktą, galvojau, kad bus skandalas ir gal reikia išvažiuot iš Vilniaus, nes galiu gauti į galvą. Bet šią konfliktinę situaciją pavaizdavau dviprasmiškai be baltų ar juodų kaladėlių, žiūrovas pats turėjo nuspręsti, kokias išvadas jis pasirenka, po visapusiškai atskleistos situacijos. Tad ir premjera praėjo ramiau nei tikėjausi. Buvo atėję keli „skinheadai“, pasirodo, jie pirmą sykį pabuvojo teatre.
Šįkart aš nesitikiu skandalo. Viliuosi, kad „Žalgirės“ paskatins susimąstyti, jog tai bus pirmas bet kokioms moterims reikšmingas įvykis. Tikėjausi, kad tai įgalins jas, padės kažką keisti, aktyviau veikti visuomenėje, galbūt pakeis požiūrį į feminizmą. Jeigu ir nieko neįvyks, kažkam tai bus tiesiog pramoga, įdomus arba mažiau įdomus spektaklis. Kaune jau buvo prasidėję maži skandaliukai, tad dar neaišku, kaip viskas pasisuks prieš pat premjerą.
– Ar ši pjesė gali keisti žmonių požiūrį į moterų tarpusavio meilę, trans* asmenis, feminizmą?
– Pasakiau, kokio rezultato tikiuosi, bet negaliu žinoti, koks jis bus. Dar ir dėl to, kad patį paskutinį spektaklio variantą pamatysiu jau per premjerą. Man pačiai gali būti nemažai siurprizų. „Žalgirėmis“ palietėme daug temų, galbūt ne visas jas atskleidėme iki galo. Komedijos žanras turi ir privalumų, ir trūkumų. Jis leidžia per šypsenos prizmę pateikti rimtas aktualijas ir į jas pažiūrėti iš kito kampo. Tačiau žmones jis paverčia tipažais, todėl mažai galimybių kažką atskleisti rimčiau, subtiliau, giliau. Tai tarsi paviršutiniškas situacijos pristatymas, į kurią kiekvienam individualiai galima pasigilinti po spektaklio. Todėl tikiu, kad žmonės bent jau susimąstys ir kitaip pažiūrės, bet ar pajėgs pakeisti požiūrį – neaišku.
Auditorijai, kuri jau yra socialiai aktyvi ir sąmoninga, spektaklyje tematiškai gal ir nebus nieko naujo. Šie žmonės veikiau diskutuos dėl meninių sprendimų, asmenų reprezentacijos niuansų. Bet man ypač svarbu paliesti ir tą didžiąją visuomenės dalį. Spektaklis jiems galbūt bus tiesiog viena iš galimybių suvokti, kad esame labai įvairūs ir labai skirtingi.
– Tai ne pirmoji tavo pjesė, kalbanti apie žmones, kurie visuomenėje dažnai menkinami. Tą daro ir kūriniai – „Raudoni batraiščiai“, „Tėvynė“ bei kiti. Kaip visos šios temos atsirado tavo kūryboje?
– Kai kurios gimė savaime, kai kurios buvo pasiūlytos režisierių (pavyzdžiui, „Tėvynė“). Aš niekada nedirbu su tomis temomis, kurios man neaktualios ar neturiu ką pasakyti. Nemanau, kad iš to būtų geras meninis ar socialinis rezultatas. Man aktualūs ir svarbūs visuomenės paraštėse atsidūrę asmenys, apskritai, įdomūs žmonės. Bet labiau domina ta marginalioji dalis, kuri ir šiaip dėl visuomenės požiūrio ir sąlygų patiria daugiau traumų, nusivylimų, pamąstymų, atradimų. Ten pulsuoja visai kitoks, mano galva, tikresnis ir esamojo laiko sprendimų reikalaujantis gyvenimas.
——
Spektaklio „Žalgirės“ premjera Kauno dramos teatre vyks kovo 17, 18, 19 dienomis. Pjesės autorė: Gabrielė Labanauskaitė-Diena, režisierius: Vidas Bareikis.
Už patarimus ir pagalbą kuriant pjesę autorė nuoširdžiai dėkoja Šarūnei Valinskaitei, Gabrielei Valaitytei, Sigai Mykolaitytei, Johannai Keller, Linai Januškevičiūtei, Vikai Matuzaitei, Dovilei Butnoriūtei, Indrei Marsantaitei, Ingai Kreivėnaitei, Ingridai Valaitytei, Birutei Sabatauskaitei, Jūratei Juškaitei, Indrei Leonavičiūtei, Natalie Diaz, kartu pjesę Balkono teatre skaičiusioms Dovilei Katiliūtei, Ievai Triškauskaitei, Gretai Šepliakovaitei, Marijai Petraševičiūtei, be to, pirmuosius skaitymus 2011 m. režisavusiai ir feministinę dvasią įkvėpusiai Annalinai Herztberg.
