Tapytojo, grafiko, skulptoriaus Vladislovo Žiliaus kūrybai skirtoje parodoje „Švytėjimai“ pristatoma aštunto-dešimto dešimtmečių abstrakti, filosofinė, didelių formatų tapyba. Stilistiškai įvairialypė – varijuojanti tarp abstrakcionizmo, dažnai biomorfinio, ir poparto, kartais pasitelkiant ir oparto efektus. Spalviškai – svetima tradicinei ekspresyvaus kolorizmo lietuviškai dailės tradicijai – ryškių, sintetinių spalvų, dažnai naudojant blizgius elementus, subtiliai bei ironiškai įpinant kičo detales.
Individualus dailininko stilius, linijų precizija, metaforiška raiška pirmiausia formavosi V. Žiliaus iliustracinėje grafikoje. Septintojo dešimtmečio antrosios pusės estampams ir piešinių ciklams būdinga filosofinė refleksija, žmogaus būties problematika, simboliniai motyvai, – pastebi I. Korsakaitė. Tačiau nuo nedidelio, net miniatiūrinio formato iliustracijų, jautraus juvelyriško grafikos štricho dailininkas netruko pereiti prie didelių dekoratyvių tapybos kompozicijų. Tai buvo lemtingas posūkis V. Žiliaus kūryboje, paveikęs jo tolimesnę biografiją.
Sekdamas P. Klee, J. Miró, V. Žilius bandė plėtoti Lietuvoje nepopuliarios geometrinės abstrakcijos užuomazgas, tačiau, pasak K. Budrytės, nebuvo „išgirstas“ net savo kolegų. Iki emigracijos V. Žilius surengė nemažai individualių grafikos parodų, tarp kurių ir neoficialią tapybos. Apie jį ir keletą kitų dailininkų buvo pasakyta, kad „tai tikrai užsispyrę gabūs modernistai, kurie nieku gyvu nesitaikė prie sovietinės sistemos. Jų parodos septintajame dešimtmetyje vyko tik uždarose, dažniausiai privačiose erdvėse. Tuo metu jų darbai tikrai ėjo iš rankų į rankas.“ Vėliau, V. Žilius buvo apkaltintas formalizmu ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos. Dailininkas tuometiniam Komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui parašė atvirą laišką, įgavusį platesnį tarptautinį rezonansą, kuriame oficialiai išreiškė priešiškumą dogmatiškam socialistinio realizmo metodui, rašė apie to meto Lietuvos „kūrybinio gyvenimo falšą bei apmirimą“, menininko individualybės gniuždymą.
1976 m. dailininkas emigravo į JAV, Niujorką. Ten kurį laiką dirbo tarptautinėje reklamos dizaino studijoje, o laisvalaikiu atsidėjo tapybai. Jo tapybos paveiksluose nelyginant brangakmeniai žėri spalvingos plotmės, persiliejančios subtiliausiais pustoniais ar siaučia susikertančių erdvių ir formų polifonija. Dailininko kūrybą maitino savaip perkurti realybės įspūdžiai, išsiliejantys ir abstrakčiais, ir atpažįstamais, dažnai simboliniais pavidalais– pastebi I. Korsakaitė. V. Žiliaus darbuose visada junti žemaitišką atkaklumą, darbštumą, nagingumą, o visa kūryba išreiškia kosmines formas bei ritmą ir ją galima vadinti filosofine.
V. Žilius savo parodas yra turėjęs Vilniuje 1966, 1968, 1971, 1974 metais, taip pat Čikagoje 1977 m., Niujorke 1981, 1984, 1999, 2001, 2004 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre ir galerijoje „Vartai“ 1993, 1994 m. Be to, jis yra dalyvavęs grupinėse grafikos parodose Maskvoje, Varšuvoje, Krokuvoje, Sofijoje, Amsterdame, Barselonoje ir 1977 m. su tapyba: „Washington International Art Fair ART 77“, Jane Haslem ir B. David (grafika) galerijose, „Arts Club of Washington“, „Kiplinger Editors Building“ ir „Marvin Center“. Nuo 1995 m. kūrė reljefus, erdvines skulptūras iš medžio, sintetinio stiklo ir metalo.
Svarus ir reikšmingas Vladislovo Žiliaus kūrybinis palikimas. Tai savitas įnašas į Lietuvos dvasinį, estetinį paveldą ir radikalaus pasipriešinimo kultūros kontrolei bei administravimui sovietmečiu pavyzdys. V. Žiliaus meninė mąstysena yra savita, neturinti analogų lietuviškos dailės kontekste. Jis ėjo savo autentišku, nepramintu kūrybos keliu. Dailininko kūrinių turi Jane Voorhees Zimmerli meno muziejus Niujorke, įvairios Niujorko galerijos, Tretjakovo galerija Maskvoje, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, kiti Lietuvos muziejai, privatūs asmenys.
Paroda galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki vasario 23 d.
