Emalio bienalė vyksta Vilniuje kas dvejus metus. Pradžia 2005 m. buvo pakankamai kukli. Tačiau dabar apie penktąją bienalę to jau niekaip nebepasakysi: plečiasi bienalės žemėlapis, didėja menininkų skaičius. Penktoji bienalė dabar išdidžiai demonstruoja menininkus iš keturiolikos šalių, kurių skaičius perkopė pusšimtį.
„Meno niša“ kaip visada demonstruoja įspūdingo ir profesionalaus emalio panoramą. Aristokratiškas, puošnus, patrauklus, paslaptingas emalis galerijoje atskleidžia neišsemiamas savo galimybes. Vilniui spalio mėnesį tradiciškai virtus tarptautine emalio sostine žiūrovai kviečiami gėrėtis spalvų, atspalvių ir motyvų gausa. Bienalė „Vilnius 2013“ pristato tiek tolimų, egzotiškų šalių – Venesuelos, Taivano, tiek ir kaimynų – Rusijos, Baltarusijos, Latvijos autorių kūrinius. Vilnius, įprasmintas emalio spalvomis ir pavidalais, pateikia vis įdomesnę šios galerijoje nuosekliai puoselėjamos juvelyrikos meno šakos panoramą. Šią sudėtingą techniką menininkai mėgsta ir sugeba išnaudoti begalines jos galimybes.
Emalis – technika, kurią mėgo valdovai ir kiti šio pasaulio galingieji, technika, slepianti savy akvarelės subtilumą, piešinio konkretumą, spalvų žaismą, spalvos sodrumą ir technologines paslaptis. Nuo šių metų naujokų – autorių iš Taivano, kuriančių iš emalio peršviečiamus laumžirgio sparnelius, demonstruojančių neįtikėtiną kruopštumą ir žaidimą niuansais, nuo Gruzijos menininkų, puikiai įvaldžiusių tradicinio pertvarinio emalio techniką, kuri šioje šalyje pasiekusi ypatingų aukštumų ir įgalinanti autorius piešti smulkiausiais spalviniais lopinėliais – iki pramoninio emalio, lygiai padengiančio plokštę ar indą. Emalis gali dengti tiek tradicinį juvelyrinį objektą, apyrankę ar segę, tiek mažosios plastikos skulptūrai artimesnį kūrinį, tiek plaketę, prilygstančią tapybos darbui. Netgi galiausiai, miniatiūrinius baldelius. Ir kodėl ne?
Toks jo įvairiapusiškumas, kita vertus gali kelti ir klausimą apie emalio kaip dekoravimo priemonės ir savarankiško meno kūrinio santykį, tačiau akivaizdu, kad istorijoje būta pačių įvairiausių emalio naudojimo būdų. Išties galerijoje pristatoma panorama labai plati: iš dalyvaujančių šalių autorių galima susidaryti įspūdį apie Ispanijoje ar Rusijoje vyraujantį požiūrį į emalį, galima gėrėtis nesuvokiamu taivaniečio Chun-Lung Hsieh kruopštumu ar profesionaliais emalio patriarcho ispano Andreu Vilassi darbais, traukiančius akį kiekvienoje bienalėje.
Galima skaidrų, poetišką emalį priešpriešinti ironiškam ir šokiruojančiam, galima svarstyti apie formos ir dekoro santykį. Galima lyginti skirtingų šalių menininkų emalio traktuotę: šįkart dalyvauja autoriai iš Lietuvos, Vengrijos, Nyderlandų, Kanados, Prancūzijos, Ispanijos, Rusijos, Japonijos, Švedijos, Gruzijos, Baltarusijos, gausi Taivano menininkų grupė, Venesuelos. Skirtingi autoriai, nepaprastai skirtingi kūrinių dydžiai, pobūdis ir požiūriai. Mažučiame emalio darbe galima sutalpinti nepaprastai daug: kvapą gniaužiančią techniką, šmaikščią mintį ar lyrišką nuotaiką. Todėl penktosios Vilniaus bienalės derlius gausus: ne formatų dydžiu, o amato išmanymu ir minties koncentracija stiprus emalis, kurį vėl galima pamatyti nepavargstančioje puoselėti šios juvelyrikos meno šakos „Meno nišoje“
