Juvelyrinis kroatų kalboje nurodo daikto, dėvimo ant kūno kaip papuošalas, dekoratyviąją savybę. Be abejo, juvelyrika turi daug platesnę prasmę tiek tiems, kurie dėvi juvelyrinius dirbinius, tiek ir tiems, kurie juos kuria, kuriems juvelyrinis dirbinys yra meno kūrinys visomis šiuolaikinėmis formomis – nuo idėjos iki visuomenės kritikos, nuo mini skulptūros iki vienetinių kūrinių. Šioje amplitudėje, o taip pat ir už jos ribų, leistini visi variantai, kuriuos autoriai pasirenka priklausomai nuo jų suvokimo ir meninių sprendimų. Tačiau šiai parodai autorių pasirinkimas yra tam tikra prasme apribotas. Pasinaudodama kuratorės teisėmis, aš raginau autorius kurti juvelyrinius dirbinius kūnui.
Konkrečiai, aš atkreipiau dėmesį, kad dauguma autorių, ULUPUH Brangiųjų metalų ir juvelyrikos dizaino padalinio narių, yra linkę traktuoti juvelyrinius darbus kaip mini skulptūras, unikalius objektus, nepriklausomus nuo kūno, ant kurio jie dėvimi, arba bent jau traktuojančius juvelyrinį dirbinį kaip pastangą ignoruoti tą faktą, kad jis dėvimas ant kūno, nes tai, autorių nuomone, yra suvaržymas. Tikėdama posakiu, kad „apribojimai skatina kūrybiškumą, o ne suvaržo jį“, aš paraginau menininkus pasielgti priešingai – ieškoti juvelyrinių dirbinių formų, galvojant apie kūną, ant kurio jie bus dėvimi, visuose lygmenyse nuo funkcionalaus iki simbolinio.
„Žaiskite su juvelyrinių dirbinių formomis ir būdais, kaip juos galima dėvėti ant kitų kūno dalių (ne ant tradicinių kūno dalių, tokių kaip riešas, kaklas ar ausys), o taip pat ir su galimomis simbolinėmis tokio „perkėlimo“ reikšmėmis. Atgaivinkite ryšį tarp juvelyrinio dirbinio ir jį dėvinčio kūno – pamąstykite apie praeitį ir kaip šie dirbiniai būdavo dėvimi senesniais laikais, pamėginkite įžvelgti naują papuošalo ir kūno ryšį šiuolaikiniame kontekste, o taip pat ir prasmę, kurią jis gali įgyti, bei funkciją, kurią gali atlikti. Čia tik pasiūlymai – pagrindinis jūsų tikslas sukurti juvelyrikos dirbinius, kurie įgautų visą prasmę ir reikšmę dėvimi ant kūno ir santykyje su juo, t.y. juvelyrinį kūrinį, kuris nebūtų „daiktas ant kūno“, bet „daiktas kūnui“, – prašiau menininkų.
Tokios užduoties, kurios pagrindas yra dizainas, o pagrindinis tikslas – funkcionalumas, nustatymo tikslas buvo priminti autoriams, kad juvelyrika iš esmės yra viena iš taikomosios dailės šakų gerąja prasme. Žinoma, idėja ir jos realizavimas dažnai eina gana skirtingais keliais, o kuratoriaus ir menininko bendravimas niekada nebūna vienkryptis. Kai kurie autoriai, minėto padalinio nariai, atsiliepė į kvietimą (apytikriai pusė narių), kai kurie – ne.
Atsiliepusieji į kvietimą, interpretavo „užduotį“ savaip, pritaikydami šią idėją savo meniniams interesams. Kai kurie šios užduoties dėka netgi atrado naujų savo kūrybos galimybių. Ši paroda yra minėtų pastangų rezultatas. Ji atspindi įtampą tarp idėjos (kuratoriaus) ir meninio individualumo ją traktuojant. Kai kurie autoriai (Rea Boschi Razić , Zlatko Odrčić , Sabina Kolonić) kūrė juvelyrinius aksesuarus, siūlydami laisvesnę perukų, akinių rėmelių, plaukų segtukų, rankinių dirželių traktuotę, atskleisdami, kad standartinę juvelyrikos sampratą galima plėsti iki begalybės.
Ljiljana Fabijanić, Mario Beusan ir Eva Lumezi atskleidė kitas labiau viliojančias ir žaismingas kūno vietas sagėms ir kaklo papuošalams. Vibruojantys, plevenantys, nenustygstantys Stjepan Balja sidabro drugeliai plasnoja po visą kūną, jungiami vos plonos virvelės per petį. Petra Podnarčuk prisiminimų inspiruoti magiški, paslaptingi objektai, ausinės ir lapelių užrašams dėžutės nesiūlo jų pritaikymo būdų, palikdami erdvės žaismingumui. Dina Grgurić dalijasi kasdieninių daiktų pasaulio patrauklumu, „patupdydama“ degtukų dėžutę ant piršto, kad prireikus ji visuomet būtų „po ranka“. Davor Šuk siūlė pritaikyti juvelyriką protezų srityje, sukurdamas dekoratyvinę „pirštinę“, kuri taip pat gali būti naudojama kaip stilizuotas ortopedinis protezas lūžus pirštams. Marko Horvat HOX žmogaus stuburo slankstelių formos kompleksinė konstrukcija išreiškė jo požiūrį į žmonių santykius asmeniniame bei politiniame lygmenyje (santykiai tarp Europos Sąjungos narių).
Lazer Lumezi sukūrė juvelyrinį dirbinį ne kūnui, o kaip kūno dalį – „trečiąją akį“, kurią įkomponavo vietoje dviejų esančiųjų, neabejotinai norėdama pasakyti, kad tokiu būdu mes žiūrime į pasaulį. Smiljka Franjić juvelyriniai dirbiniai matomi tik iš dalies, ties iškirptės linija, o likusią dalį gali justi ir apčiuopti tik dirbiniu pasipuošęs asmuo. Paslėptoji dalis juntama kaip funkcionali ir simbolinė atrama, skatinanti pasitikėjimą, geresnę laikyseną ir elgseną. Istorija apie juvelyrinį dirbinį neišvengiamai yra ir istorija apie kūną, apie mūsų egzistencijos fizinės ir dvasinės dimensijos tarpusavio sąryšį.
Surengti šią parodą paskatino ULUPUH vizitas į Vilnių, tačiau paroda nėra skirta reprezentuoti Kroatijos juvelyrikos meną užsienyje. Bent jau ne ta prasme, kad tai būtent „kroatiškas“ menas, kuris, kaip toks, yra pristatomas kitiems. Šio meno tapatumo ribos nėra iš anksto apibrėžtos projekto. Priešingai, šios srities ribos nuolat kinta dialektiniuose dialoguose. Šia prasme paroda yra tik kvietimas, klausimas, užduodamas išprususiam žiūrovui, kuris turės pats rasti atsakymus.
Paroda veiks iki lapkričio 18 d.
