„Vienišo paukščio istoriją“ iliustruoja Antano Martinaičio piešinių ciklas „Psichodelicus“.
Šioje parodoje eksponuojami piešiniai yra iš dviejų – Laimos Drazdauskaitės ir Arvydo Martinaičio – rinkinių. Bet jeigu būti preciziškiems, tai tik dabar yra du, bet buvo vienas. Laima Drazdauskaitė iki mūsų dienų išsaugojo vientisą, neišsklaidytą 1975‒1982 metais sukurtą kolektyvinių piešinių rinkinį - du ciklus „Psichodelicos“ ir „Mimicrios“ ir dar šūsnį, nepriklausančią ciklams. Viso beveik 550 piešinių. O Arvydui Martinaičiui, kaip jos gerbiamo kolegos Antano Martinaičio sūnui, prieš porą metų dvidešimt piešinių dailininkė padovanojo.
Piešinius galime laikyti neeksponuota, necenzūruota Lietuvos sovietmečio daile. Tai iš esmės dviejų bičiulių, talentingų tapybos ir žodžio meistrų – Antano Martinaičio ir Ričardo Povilo Vaitiekūno ‒ kūrybinio dueto kūryba. 1976 m. Vaitiekūnui iš Kauno išvykus gyventi į Vilnių, aktyviau dalyvavo Edmundas Saladžius. To kūrybinio kolektyvo perpetuum mobile – Antanas Martinaitis, išskirtinio tapybinio ir poetinio talento kūrėjas, palikęs eilėraščių, dienoraštinių užrašų, paraštinių piešinių. Jo ypatingas improvizatoriaus talentas ir gebėjimas piešti viena linija, perteikiant erdviškumą, perspektyvą, trimates apimtis; formų transformacijos ir deformacijos meistrystė, aštrūs rakursai, taip pat čia pat gebėjimas kurti žodžius naujadarus ir juos sumaniai jungti su vaizdu, yra išskirtinis meninis reiškinys Lietuvos sovietmečio dailėje.
Rinkinio darbai ne visi yra vienodai vertingi, pastaiko eskiziškų, neišbaigtų arba tik su skubiu kompozicijos idėjos pasižymėjimu. Tačiau didžiuma piešinių ir visumos įspūdis - pritrenkiantis. Piešiniai buvo sukurti visiškai spontaniškai Kauno vaikų dailės mokykloje, pertraukų tarp pamokų metu: pradėtą A. Martinaičio piešinį bičiulis P. R. Vaitiekūnas stengdavosi pabaigti taip, kad draugas net nepastebėtų, jog dar kažkas lietėsi prie šio piešinio. Tai improvizavimas, pratęsiant, įsijaučiant į Martinaičio mintį, raiškos būdą ir ne veltui Martinaitis pasitelkė žodį mimikrija, kai stengiamasi maksimaliai supanašėti, pratęsti. Todėl šiandien ganėtinai sunku atskirti Martinaičio ir Vaitiekūno indėlį, bet Saladžiaus konstruktyvų piešinį ir vaizdinius, atpažinti yra kiek lengviau. Kiti dalyviai – Marija Jukniūtė, Rimantas Šulskis, galbūt Stanislovas Giedraitis, dailėtyrininkas Algirdas Dūda, dar vienas kitas nuspėjamas dalyvis, yra epizodiški.
Dalis piešinių, priklausančių „Mimicrios“ ir „Psichodelicos“ ciklams yra signuoti, kuriant tokią sudėtinę, kaip ir priklauso kolektyvinei kūrybai, signatūrą, pvz., „Martvaitdrazdai“. Taigi, šifruojame, kad tai Martinaičio, Vaitiekūno bendras piešinys. Nors Drazdauskaitės pavardės skiemuo signatūroje ir yra, bet tai ne todėl, kad ji piešė, o todėl, kad ji pagerbta ir įamžinta, atsidėkojant už tai, kad jau tuomet ji pradėjo rinkti, pagarbiai saugoti piešinius. Ir saugoja iki šiolei. Laima Drazdauskaitė, neturėdama, kaip pati dailininkė teigia, tokio spontaniško gebėjimo improvizuoti, tapo šio „projekto“ kuratore, puoselėtoja ir saugotoja, bet jame pati nepiešė, nedalyvavo.
Ši paroda koreaguoja, praplečia piešinio Lietuvos sovietmečio dailėje supratimą, pristato talentingų piešėjų spontanišką improvizacinį piešimo metodą, kaip meninės kūrybos vaisingumo įrodymą. Vaitiekūno ir Martinaičio talentai improvizuoti, gebėjimas čia- dabar kurti žodžius naujadarus ir juos sumanias jungti su vaizdu, neturi analogų 20 a. antrosios pusės Lietuvos dailėje.
