Programoje – net du koncertai su orkestru: P.Čaikovskio koncertas smuikui ir orkestrui bei garsusis F.Šopeno koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2. Vakarą vainikuos L.van Bethoveno simfonija Nr. 5, dar žinoma, kaip „Likimo“ simfonija.
Koncertas vyks vadinamojoje Didžiojoje scenoje – specialiai sukonstruotoje ir klasikinės muzikos koncertui pritaikytoje Gariūnų verslo parko erdvėje.
Kalbiname didžiausiose pasaulio salėse grojantį vieną talentingiausių Lietuvos pianistų Kasparą Uinską.
– Mes būtinai pakalbėsime ir apie koncertą, kuris artimiausiu metu įvyks Lietuvoje, bet man visada smalsu nuo ko gi viskas prasidėjo? Kada jūs nusprendėte, kad norite groti fortepijonu?
– Muziko kelią man parinko tėtis dar man negimus. Tai buvo iš anksto nuspręsta. Ir aš esu labai laimingas ir dėkingas, kad būtent tuo keliu mane nukreipė. Savo pirmąsias pamokas pradėjau, kai man buvo penkeri. Gimiau Druskininkuose. Labai gražus, vaizdingas miestas, daug gamtos. Čia ir prasidėjo mano pirmi žingsniai.
– Penkeri metai. Gana anksti pradėjote liesti pianino klavišus. Ir tikriausiai visiems reikėtų pradėti nuo tokio ankstyvo amžiaus, norint tapti didžiu muzikantu?
– Be abejo. Būna išimtys, bet tos išimtys labiau patvirtina taisyklę. Grojimas instrumentu, tokiu kaip fortepijonas arba smuikas reikalauja formuoti įgūdžius nuo pat ankstyvos vaikystės, kadangi procesas labai ilgas, labai labai ilgas procesas. Aš dažnai tai sakau žmonėms, kurie galbūt nesupranta šios specifikos. Dažnai žmogus, jau sulaukęs vėlesnio amžiaus, niekada negrojęs tokiu instrumentu sako, kad nori nusipirkt pianiną, pasistatyt namie ir išmokt kažką groti. Žinot, būna tokie projektai su šokėjais – vienas profesionalas, kitas neprofesionalas, niekada nešokęs. Jie kartu pradeda kažką bandyti, kažką šokti ir po kelių savaičių jau yra į ką pasižiūrėti. Su muzika ir gebėjimu valdyti instrumentą taip nėra. Jeigu jūs sugebėsite po metų sugroti „Du gaidelius“ – tai bus labai didelis pasiekimas. Tai ilgas procesas, reikalaujantis kantrybės, susikaupimo, atsidavimo. Muziką žmogus turi labai mylėti, mėgti, tai turi būti tiesiog pašaukimas.
– O tokia kantrybė, apskritai, gyvenime Jums praverčia?
– Aš išmokau priversti save būti kantriu. Iš esmės aš nesu kantrus, bet su muzika kitaip neišeina. Čia labai ilgas procesas. Netgi dabar, kai ruošiu koncertui naują kūrinį, turiu pereiti visus tuos žingsnius, jų neperšoksi. Labai svarbu, kad tu visą laiką dalyvautum procese, įsigilintum, dirbtum, nebūtų pertraukų.
– Reikia išmokti naują, sudėtingą kūrinį. Kaip viskas vyksta?
– Imdamasis naujo kūrinio, aš turiu susikūręs sau tokį vaizdinį – tarsi aš patenku į džiungles, nematau kelio nei į kairę, nei į dešinę ir turiu pasidaryti sau keliukus. Kada aš įvaldau tą erdvę, tada jau galiu eit užsimerkęs. Ar nardyti, kaip žuvis vandeny. Bet pradžioj turi pramint visus tuos takelius, sukurt infrastruktūrą, kad paskui galėtum judėti. Maža to, tu turi daryti ir meną – perteikti žmonėms emocijas, vaizdinius ir įspūdžius.
– Jums teko lankytis daugelyje pasaulio šalių. Kas paliko didžiausią įspūdį, kokiose koncertų salėse grojote?
– Tose salėse, kurias žinojau prieš tai, kurios turi reputaciją – geriausios salės Berlyne, Niujorke ar Londone – ten jau tikiesi, kad viskas bus labai aukštame lygyje. Viskas – instrumentai, akustika, publika – visas komplektas, reikalingas tokiai muzikai atlikti, kad ji būtų teisingai išgirsta. Bet kas mane labai nustebino, tai patirtis Japonijoje, pradedant nuo to, kaip derintojas paruošia instrumentą. Pas juos viskas yra labai preciziška, tiesiog sakrališkai preciziška. Pavyzdžiui, jei instrumentas yra senas, tarkim trisdešimt metų instrumentui, jis yra taip prižiūrėtas, kad jokių žymių nei įbrėžimų nepamatysi. Vizualiai instrumentas atrodo kaip naujas.
Įsiminė ir aptarnaujantis personalas, kuris, pavyzdžiui, patikrina ar kėdės vietoj, ar viskas gerai. Kai aš Tokijuje repetavau prieš koncertą, šoniniu žvilgsniu pamačiau į salę įeinat apie dvylika žmonių. Bet jie savo darbą atlieka tokioj absoliučioj tyloj, kad atrodo būtų už stiklo ar už sienos. Tai yra absoliuti pagarba žmogui, kuris yra scenoje. Tokie niuansai mane labai nustebino ir paliko labai gerą įspūdį.
– Tokie epitetai, kaip „didis pianistas ir muzikas“, „kvapą gniaužiantis jausmingumas“ – tai magiška. Kaip Jums kritikų atsiliepimai, paglosto?
– Aišku, malonu girdėti teigiamą nuomonę, aišku, ne visada ji būna tik teigiama.
– Kokios neigiamos kritikos teko girdėti ir kaip Jūs ją priimat?
– Aš neigiamą kritiką priimu konstruktyviai, bet man labai svarbu, kad neigiama kritika nebūtų pasakyta neįsigilinus. Nes kartais būna, kad kažkas daro labai atmestinį darbą ir, norėdamas save išaukštinti, jis sukritikuoja kitą. Aišku, visi mes esama žmonės, gyvas organizmas. Aš kiekvienam koncertui stengiuosi pasiruošti, kad jis įvyktų aukščiausiame lygyje, bet būna labiau sėkmingi koncertai, būna mažiau...
– Ir ypatingai aukšto lygio koncertas planuojamas Lietuvoje, Gariūnų verslo parko erdvėje. Ten netgi specialiai bus pastatyta scena. Jame dalyvausite ne tik Jūs, bet ir garsus smuikininkas Valerijus Sokolovas ir Liepojos simfoninis orkestras. Ką žadate klausytojams?
– Tai bus įspūdingas sezono atidarymo koncertas Gariūnų verslo parke. Ir tai bus jau trečiasis sezonas, kuomet vykta koncertai. Kaip tik prieš metus įvyko pirmasis „Intermezzo“ festivalis, kuriame dalyvavo geriausi klasikinės muzikos atlikėjai iš įvairių pasaulio šalių. Paprastai Gariūnuose koncertai vyksta kamerinėje salėje. Tai – apie 240 vietų talpinanti salė. Bet šis renginys vyks jau didesnėje erdvėje, jo klausytis galės maždaug 600 žmonių. Erdvė kaip didžioji salė, bet tai nėra salė, tai erdvė, kuri koncerto metu yra pritaikoma koncertui. Yra sukonstruojama didelė scena, yra tam tikri akustiniai sprendimai, kad viskas gerai skambėtų.
Koncertas yra nemokamas. Aš nežinau kito tokio precedento, mecenato, kai yra remiamas renginys reikalaujantis labai daug lėšų ir visa tai yra daroma nemokamai, kad žmonės išgirtų gerą muziką, patirtų malonumą. Tai yra labai retas pavyzdys Lietuvoje. Kai aš mokiausi užsienyje, skirtingose pasaulio šalyse dalyvavau festivaliuose, daug važinėju, daug mačiau. Aišku, vakarų šalys yra labiau pažengusios, daugelis salių yra išlaikomos privačių mecenatų. Ir svajodavau, kada Lietuvoje atsiras panaši iniciatyva. Galvojau, mūsų šalis dar turi prie to pribręsti, gal reikės 50 ar daugiau metų palaukt. Ir staiga atsiranda toks dalykas. Salė, Steinway & Sons fortepijonas, koncertinis, be galo brangus.
– Kokia koncerto programa?
– Programa – labai romantiška. Bus du dideli kūriniai – pirmasis P. Čaikovskio koncertas smuikui ir orkestrui, kurį atliks smuikininkas Valerijus Sokolovas. Vėliau skambės antrasis F.Šopeno koncertas fortepijonui ir orkestrui, jį atliksiu aš. Ir taip pat visiems gerai žinoma, kone viena garsiausių simfonijų – L. van Bethoveno simfonija Nr. 5, dar žinoma, kaip „Likimo“ simfonija su savo žinomu motyvu.
Koncertas bus šiek tiek išplėstas. Paprastai būna vienas kūrinys su solistu ir simfonija antroje dalyje. Kadangi tai atidarymo koncertas, atvažiuoja Liepojos simfoninis orkestras, manau, tai bus didelė šventė ir klausytojams ir atlikėjams.
